Prisiminiau dainą "Labas Albinai, ačiū už laiškulį, tralialia fainas tu būsi";DDDD
Tie laikai, kai visi klasiokai klausėsi lietuviškos muzikos ir dainavo dainas:]
Kai kūrė lietuviškai, ir savo ateitį siejo tik su gimtine.:]
Kai rinkome belekokius nr, ir tikėjomės, kad tai bus kokio nors sexualaus berniuko nr;D
Kai prisistatinėjome išsigalvotais vardais...
Kamilė aš;D
Vėliau ir sutvirtinimo vardą tokį pasirinkau;D
Bet pamenu aš gerai, kai susipainiodavau ir vaikinui tam pačiam prisistatydavau kitaip nei iš pradžių;DDD Ale juoko buvo:]]]
Buvome mes mažos melagėėėlės;D
Nors buvo linksma:]
Ėjome į Elestrą ir ten tuc tuc geriausi buvo:]]
Linksma buvo neišgėrus, ir visada buvo žmonių, kurie buvo vyresni už mane:] Ir šiaip, tada į Elestrą galima buvo eiti nuo 9kl;D Kas tai sugalvojo aš net neįsivaizduoju, bet... jaunesni ir nejo:///
O tada aš laukiau tų laikų, kai suaugsiu, būsiu 17-metė gražuolė;D Ech, dabar, kai tai atėjo kažkaip nesijaučia... Nesijaučia, kad jau suaugau, kad paskutinieji metai mokykloje.
Nesitiki, kad reikės atversti naują gyvenimo lapą, pereiti į naują mokyklą [univerą/kolegiją], pakeisti gyvenamąją vietą. Ir svarbiausia - suprasti, kad vaikystė baigėsi. Viskas. Taškas.
Bus negražu valgyti čiulpinukus lauke, žaisti lėlėm, dalintis apgraužtu obuoliu.
Mane gąsdina tai, kad po kažkiek laiko negalėsiu kada panorėjusi apkabinti draugę, nes bus neetiška. Būsiu sena.
Fuj, gąsdina mane senatvė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą