Akimirka

Kartais atsitinka tokie dalykai, kurių niekada nenorėtum pamiršti.
Tai visada būna tada, kai mažiausiai tikėsi.
Žiema. Šalta. Tu eini susigūžusi ir palto apykaklėje nori pasislėpti. Tavo gražiųjų aulinukį kulniukai sminga į purų sniegą, ir jautiesi lyg nemokamoje čiuožykloje.
Tu visiškai negalvoji apie svajonių princą, tu svajoji tiesiog apie karštą late kavą su karamele.
Miesto taku sutikai vos porą žmonių, ir tai, nė vieno nepažinojai, bet... tu nenusimynei. Tau gražiai pasakius, buvo dzyn. Dzyn ant praievių, dzyn ant savų.
Pasiekusi apledėjusią stotelė atsidūsti. Vėl pavelavai į autobusą. Tu niekada neklausiai mamos, kuri sakydavo anksčiau išeiti. bet ne... tu geriausiai žinai:] Nors... nepasimokysi iš šios tavo klaidos, tu tikėsi likimu.
Pasuksi namų link, tau eiti vos porą kilometrų, tavęs nebaugins nei alkoholikai, nei bomžai, kurių pilnos gatvės. Tu suprasi, kad neturi to, kas būtų labai vertingo. Gal nusisegsi DG laikroduką, atiduosi telefoną, o ką dar? Kišenėje vieniši zvinbia centai, o tašėje vien popieriukai ir tušinukai. Tu esi studentė.
Jauti, kaip pilvas groja nuostabią melodiją ir tu mėgaujiesi ją. Ji jau ne pirma, bet ir ne paskutinė. Nors šį vakarą.
Ausų būgnelius pasiekė n-tąsis mašinos signalas, bet tu neatsisukai. Skubėjai namo.
Mąstei apie šiltą papludimį, kopas, galbūt "Cosmopolitan" kokteilį, jūrą... Tau buvo gera. Tavo vaikiškai optimistinė dvasia sakė : "Mažute, nusiramink,greitai tavo odą džiugins saulės spindulėliai, prie kojų kris bananai, o ištiesusi dešinę ranką jausi jo ilgai ištreniruotus raumenukus... "
Privažiavo balas "Mersas", juodas priekinis stiklas nusileido. Mašina sužavėjo ne tik tave,bet ir tavo sušąlusi kūną. Tu atsisukai. Šiluma ir odinių sėdinių kvapu padvelkia į tave, išgirsi švelnų balsą:
- Panele, kur jūs viena vaikščiojate?
Tu neišsigąsti, nors šiaip, kitais atvėjais į kojas dėtum vien supratus, kad nepažįstama mašina. Tu pasilenki į priekį, atsiremi į lango rėmą ir ...
netenki amą.
Tave kalbinęs žmogus pasirodo esąs Bredo Pito ir Megan Fox atžala.
Tavo veidą tyrinėja jo žvalios, smaragdo žalumo akys, matai, kaip iš tobulos Bredo lūpų išlenda srovelė oro ir padvelkia į šviesius, Zako Eftono plaukus...
- Ačiū už tai, kad esi toks nuotabus...
- Pavežti?