O žinote ko aš pasiilgau?
To nepaprastai nuostabaus jausmo, kai eini gatve ir matai besišypsančius žmonės.
Paukšteliai traukia nuostabiausias dainas, o tu tiesiog laimingas.
Laimingas ne materiališkai, ar morališkai, o žmogiškai.
Kai nerūpi nei būsimi egzaminai, nei stojamieji, nei draugai, nei oras.
Vienodai, ar šviečia kaitri saulutė, ar žaismingai šokinėja lietaus vaikai...
Kai nenorėtum šios akimirkos užmiršt...
Kai tavo ranka liečia kažką labai šilto ir minkšto,
Tau visiškai vienodai kokias nesąmones šneka jisai, tu šypsais ir pritari tam.
Gal, jei jis nebūtų toks nuostabus, ir neneštų tau glėbį ramunių.
Jei jis nesišypsotų angeliška šypsena ir neklaustų "Ką aš galėčiau padaryti, kad būtum laiminga?"
O tas jo kūno kvapas... Jis primena vaikystę. Ta nerūpestingą laiką, kai dūkdavai, kai sijonukas būdavo dėmėtas nuo žolės, o rankytės mėlynos...
Kai pasirenkate ne gražiausią, nesenai išdažytą suolelį, o patraukiate prie kreivo suoliuko prie medelio.
Tas suoliukas jums atrodo gražiausias.
Nejučia,abu užsisvajojate apie senatvę.
Kaip jūs abu, jau nebe jauni, bet vis dar vienas kitam labai gražūs sėdėsite ant seno suoliuko.
Jūsų nosys kinkys dideli akinukai, bet jūs žiūrėsite vienas kitam į akis ir šypsositės.
Jūs tikite - jūsų meilė nugalės visus pykčius ir nelaimes.
Vedami instinkto, abudu suspaudžiate vienas kitam ranką, jaučiate malonų skausmą, bet...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą