2010 m. kovo 31 d., trečiadienis

Mylimiausi mano vyrai!@~



oooom yeee!!! Kaip ash pasiilgau shitu dvieju neklauzhadu;D Nesvarbu,kad po ju jauciuosi kaip ashtuonesdeshimtmene senele, bet kiek jie suteikia dzhiaugsmo! Jeeetau, rojus juos matyt:]]] Nors, jei tiesa pasakius,bishki nervina tas ju hiperaktyvumas"D (draugai!nesakykit, kad ash aktyvi:D mane su jais net lyginti neimanoma:D) O dbr bishkeli trumpai apie shitus du "angeleeelius":D

Tas kairysis - Nikita. Jam eem... metukai su puse. Gyvena Vilniuje:D Daaa, jis pas mus miestietis"D Greitai tures sesute arba broliuka"D Sveikinimai jam;DDD
Tas deshinysis - Daniel. Jis jau pas mus dickis:D Jau du metukai ir menesis;D Pradejo lankyt darzheli, bet girdejau, jam ten nelabai patinka:/// oom, dar vyresniuju grupej;/// bidniashka"]@@ Jis Salcininku vaikis;D
Ech, shiuo ir baigsiu savo Vilnietishka diena. Tiesa, dar tik pirmoji, o man jau truputeli atsibodo. Jau aplankiau Gzegoza, Remigiju, Sasha, Vidmanta ir Arvyda ju "naujajame" bute;D Tiesa, tas butas - tikra skyle;DDD Bozecki, nidaj Bozhe kuris nors skaitys shi mano irasha:D Pas juos labai tushchia ir kazhkaip... nemergaitishka:D
Bet pabuvus ju bute jauchiausi laaabai studentishkai:]]] kazhkaip jooo, atrodo, kad ten gyvena studentai. Neturtingi studentai;DDD Ju butuko negaliu palyginti su brolio nuomojamu butu ar puskes;D pas juos ir su kapitaliniu remontu ir su visais ipatumais.
Jai man pasakytu - rinkis tooki buta ar modernu, bet brangesni, deja, pasirinkciau ta brangesni. Man ishtiees labai svarbu kur ash gyvenu. Juk ne shiaip sau jau planuoju modeliuot (vel) sako kambari. Shiais metais, tikiuosi, nors, deja, mazhai tiketina,ishprashyt tevu mazho remontuko:DDDD Ech, svajok, o atsakymas paliubomu bus toks: "Eisi i Vilniu,reikia pinigus taupyt. Kur tau remontas ir taip gerai". Ot jau tie tevai ir mamu grasinancios zhinutes:DDDD
Labanakt mieliausieji mano skaitytojai,nors, jauchiu, kad ju ir nera:D Tada parashysiu voo taip - labanakt mielasis blooge;DD!@


2010 m. kovo 29 d., pirmadienis

Lietuviai ir Anglai

Lietuvis - mes pakėlėm PVM iki 21%;
Anglas -mes sumažinom PVM iki 13%.

Lietuvis - mes pakelsim namu savikainą ir išgelbesim kelis statybininkus draugus priversdami gyventojus renovuotis namus ir kristi amžiams į skolas bankams.
Anglas - mes sumažinom namų savikainą ir palūkanų dydį penktadaliu, kad gyventojai nekristų į skolas krizės laikotarpiu.

Lietuvis - mes mažinam pensijas ir socialines išmokas bei bedarbių išmokas iki 650 Lt, nes jie nebeieško darbo iš gero gyvenimo.
Anglas - baikit, jie gi pas mus numirtų iš sielvarto..

Lietuvis - mes studentams skyrėme dviem mokslo metams krepšelius bei pažadėjome iš bankų gauti 3% paskolas mokslui, o padarėme 11% paskolas, o krepšelius panaikiname, atiduodami perskirstyti mokslo įstaigoms.
Anglas - Mes remiame studentus, skiriame mokslui pilnas paskolas su 1,5% palūkanomis, negrąžinamas pašalpas knygoms, bendrabučiui, jei studentas neturi pakankamo pragyvenimo šaltinio, t.y. tėvai per metus uždirba mažiau nei 15000 svarų, o jei vargšas studentas pasirinko blogą specialybę bei 15 metų kasmet teuždibs tik iki 15000 svarų, jam paskolos ir palūkanų grąžinti iš viso nebereikės.

Lietuvis - taip, žiemos šiemet šaltos, kelių nebespėjam valyti, kadangi per brangu, jų ir nebevalom, laukiam geresnio oro, bet va vairuotojai visai nebemoka važiuoti, arba patys užsimuša, arba kitus užmuša.
Anglas - taip, pas mus buvo net šeši laipsniai šalčio, uždarėme mokyklas, universitetus, daugelis parduotuvių neveikė, dabovietės nedirbo, nes gyventojai negalėjo pasiekti darbo vietų, nes kiemų nesugebėjome atvalyti, technika kelius valė. Jei iš kiemo negali išvažiuoti, tai kaip į darbą gali atvykti. Ne, mes taip apsunkinti savo žmonių negalime....

Lietuvis - virusas kiaulių apstojo, gyventojai po 120-150 Lt visus vaistus nuo šio gripo išpirko, valstybės rezervas nukentėjo.
Anglas - jo, baisi liga, mes ligos gydymąsi ir biuliatenius pasirašyti palikome patiems gyventojams, į gydymo įstaigas be reikalo nerekomendavome eiti, kad vieni nuo kitų neužsikrėstų, o paskambinus vaistus nuo kiaulių gripo vaistinės veltui gyventojams dalijo.

Jausmų slėpynės

Kuomet NUOBODULYS, jau trečią sykį iš eilės nusižiovavo, BEPROTYBĖ pasiūlė:
-Gal pažaiskime slėpynių?
INTRIGA nustebusi pakėlė antakį:
-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?

Ir BEPROTYBĖ paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir skaičiuos iki milijono, o kiti tuo metu pasislėps. Tas, kurį suras paskutinį, ir bus laimėtojas, ir sekančio žaidimo vadovas.

ENTUZIAZMAS iš karto pasičiupo EUFORIJĄ už rankos ir džiaugsmingai pradėjo šokti. LAIMĖ tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino ABEJONES. Tik viena APATIJA, kurios niekuomet niekas nedomino, atsisakė dalyvauti žaidime. TIESA nutarė niekur nesislėpti, nes ją visuomet suranda. PASIDIDŽIAVIMAS pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir niekas jo nedomina, išskyrus jį patį. BAILUMAS nenorėjo rizikuoti.-Vienas, du, trys...,-pradėjo skaičiuoti BEPROTYBĖ.

Pirmoji pasislėpė TINGINYSTĖ. Ji paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens.

TIKĖJIMAS pakilo į dangų, o PAVYDAS rado prieglobstį TRIUMFO šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną.

MANDAGUMAS ilgai negalėjo niekur pasislėpti, nes galvojo, kad kekviena vieta yra daugiau ar mažiau tinkama kitam jo draugui.

GROŽIS pasislėpė krištoliniame upelyje, BAILUMAS - medžio urve.

EGOIZMAS susirado tiktai jam šiltą ir patogią vietelę.

MELAS pasislėpė vandenyno gelmėje (bet iš tikrųjų - vaivorykštėje)

Vulkano krateryje pasislėpė AISTRA.

UŽMARŠUMAS net neatsiminė, kur slėpėsi, bet visiškai nesvarbu.

Kada BEPROTYBĖ suskaičiavo iki 999 999, MEILĖ vis dar ieškojo vietos kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.

-Milijonas! - pasakė BEPROTYSTĖ ir pradėjo paieškas. Iš karto ji surado TINGĖJIMĄ. Po to ji išgirdo, kaip TIKĖJIMAS ginčijasi su Dievu. AISTRĄ išdavė vulkano drebėjimas. BEPROTYBĖ pamačiusi kur slepiasi PAVYDAS, iš karto suprato, kur slepiasi TRIUMFAS. EGOIZMO net nereikėjo ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje, ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi BEPROTYBĖ pamatė upelį, norėjo atsigerti ir surado GROŽĮ. O ABEJONĖS sėdėjo ant tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje pusėje joms pasislėpti. Visi buvo surasti: TALENTAS - žalioje vešlioje žolėje, NUOBODUMAS - tamsioje uoloje, MELAS - vaivorykštėje (bet iš tikrųjų jis slėpėsi vandenyno gelmėje).
Tik MEILĖS niekaip negalėjo atrasti. BEPROTYBĖ jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekvienam upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje, kol pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji praskleidė rožių krūmo šakas, išgirdo verksmą - rožių krūmo spygliai skaudžiai išdūrė MEILĖS akis. BEPROTYBĖ išsigandusi, nežinojo ką toliau daryti, pradėjo verkti, atsiprašinėti, kad išpirktų savo kaltę, ir pažadėjo, kad nuo šiol visada bus MEILĖS palydove. Nuo to laiko, kai pirmą kartą pasaulyje buvo žaidžiamos slėpynės, MEILĖ tapo akla ir BEPROTYBĖ ją visada veda už rankos...

2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Ariu penkias dienas, kad gyvenčiau likusias dvi.

Sustabdyk pasaulį, noriu išlipti!
Geriau padaryti klaidą ir po to gailėtis, negu gailėtis, kad jos nepadarei.
Skystis patalpintas į kūną po 7 metų eina į mokyklą.
Nuo meilės iki neapykantos - vienas kartas...
Nėra to blogo, ko nesuvalgytų studentas.
Su tavim kalbėti kaip su plikiu pešiotis.
Pasaulyje dar nėra amžinojo variklio, bet yra amžinieji stabdžiai!
Jei į širdį durys uždarytos, belskis į kepenis...
Debilas ne diagnozė, o gyvenimo stilius.
Meilė - tai medis, ant kurio visi trokšta pasikarti.
Jaučiuosi sulaužytas, kaip 10 Dievo įsakymų.
Kodėl mano alkoholinėje sistemoje tiek daug kraujo?..

Krc, apibendrinant - skaitant va šitą nesąmonę, man šovė į galvą klausimas, kurį noriu pati sau užduoti:
- Kodėl aš dažnai rašau blogą? Dažniau už Patriciją, Loretą ir dviiigubai dažniau už Robertą?;D Sunku pasakyt - turbūt neturiu su kuo pasidalinti savo apsurdiškom mintim. Čiuju, niema neįdomu. O blogas... blogas visada išklauso ir jam dzin - jis neprikaišioja ir nieko nepataria. U MY NEW LOVE:D krc, vo tokia nesąmonė:D

P.S. Iš tikro, aš pagalvojau, kad nieko čia įdomaus nebus paskaityt po poros metų. Reikia pradėt rašyt vėl žmogiškai, o ne nesąmones malt. Vsio, pažadu taisytis.

Jau nuo rytojaus:
* Jokų čipsų, šokoladų, saldainių ir kitokio valgio. Reikia numesti kokius 5 kg.
* MOKYTIS blet. Su va tokius savo tempu galiu nė nesvajot įstot į VU.
* Parašyt VISIEM pažįstamiem, kuriuos esu užmiršus. Reikia primint apie save.
* Nesiprašyt į svečius, nebent tikrai galėsiu atvažiuot.
* Baikt malt šūdą - pradėt malt faktus.
* Nesėdėt pie kompo dienom-naktim.
* Tesėt savo pasakytą žodį!!!
* Skaityt ne populiariąją literatūrą, o mokslinę.
* Eit šikt.

Aš pasišalinu.

2010 m. kovo 23 d., antradienis

Tiesa.


Nors kvepėsi "Gucci", būsi apsivilkusi "Armani" - vistiek liksi pigi.
Nesvarbu, kad esi turtinga.
Tu esi būka.

2010 m. kovo 17 d., trečiadienis

Raf!!!@ Sexxx!@

Vadimas sako:
- Ale ty paliubomu pajibavshys:DDD
Vesia sako:
- Kodel tu taip manai?
Vadimas sako:
- Vidna pa tibia.
Vesia sako:
- Idzi ty...
Vadimas sako:
- A kakda eta byla?
Vesia sako:
- Nibudu atviciat. A ty kak?
Vadimas sako:
- Mne nipanravilas.

Vesia galvoja - zjbs temos per anglu kalba:DDD

2010 m. kovo 16 d., antradienis

SO much...


Aš labai norėčiau jai parašyti. Norėčiau susitaikyti ir tiesiog pamiršti.
Pamiršti negandas ir nesutarimus.
Noriu jausti, kad aš jai visdar reikalinga.
Noriu, kad ji būtų šalia.
Noriu pasakyti, kad jos labai pasiilgau ir labai myliu.
Noriu, kad ji žinotų, kad yra man brangi.
Jau ne vieną kartą norėjau parašyti. Ir rašiau!!!
Viską aiškinau ir atsiprašiau, bet neišsiunčiau.
Regis, aš praradau žmogų, kuris buvo man lyg sesė dvynė.
O Dieve, kaip man jos trūksta!
Tačiau regis, aš jai visai nereikalinga.
Iš tikrųjų, Dieve, kodėl apdovanojai mane tokiu pasipūtimu?
Kodėl, nu kodėl aš negaliu jai parašyti?
Telieka tik laukti ir viltis*

2010 m. kovo 12 d., penktadienis

Aš stipri arba "taip, aš stipri, bet aš trapi"

Aš visada buvau stipri. Stipri ir pasiliksiu.
Tas mano lyg ir nemokėjimas pykti labai padeda. Tiesiog, aš įsiuntu, o vėliau būna pofik.
Aš ne iš tų, kurie ima viską į galvą ir sielvartauja.
Na taip, jis mane iškeitė į mažvaikę ir ką man daryt dbr? Verkt? Neee...dėkui.
Kaip jau daug kam sakiau, per savo aštuoniolika metų dar nesu verkus dėl vaikinų. Dėl draugių taip. Ir ne kartą, bet aš ištverdavau.
Ištverdavau visus palikimus, visas išdavystes.
Tačiau mano siela yra trapi. Trapi kaip ir visų, gal tik aš to neparodau.
Aš nežinau kodėl. Aš niekada nemėgau savo bėdas pasakoti kitiem. Nenoriu atsiverti, nors esu atvira.
Visada aš laukau savy... Nors kartais, kartais labai norisi išsipasakoti, apsiverkti ir parūkyti.
Kartu.
KARTU SU KAŽKUO.
Kartą skaičiau žurnalą ir įsidėmėjau vieną mintį "Aš jam parašiau:
- Gal būnam vėl kartu?
Jis atrašė:
-Tu gal išprotėjai?
Tada pagalvojau, kad gerai, kad nemoku pykti. Aš esu laimingesnė. Laimingesnė už jį."
Taip jmj, aš laimingesnė už tūkstančius, milijonus žmonių.
Ir dabar aš galėčiau vėl draugauti su visais, kas kažkada mane įskaudino. Aš nebepyktu. Aš tebemyliu juos. Aš jų pasiilgau.
Ypač vienos draugės, kuri buvo mane išties artima.

2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

Namas prestižiniam Žirmūnų rajone. Butas Gedimino prospekte.
BMV, Lexus, Audi, Lambordini ir porą sporinių mašinyčių garaže.
Dešimtys keturračių ir motociklų.
Vilos Maljorkoje, Malibu, Barselonoje, Izraely ir kitur.
Dešimtys didžiulių spintų su vardiniais drabužiais.
Verslas klestintis ne tik Lietuvoje, bet ir užsieny.
Tėvai - gerbiamiausios personos Lietuvoje. Jie aukštuomenė.
Number 1.
Juodaplaukis vaikinas.
Visada pasitempęs ir skaniai kvepiantis.
Tryskart išrinktas geidžiamiausių Lietuvos viengungiu.
Jo trokšta visos. Nuo 13 iki 70.
Jis megėjas paišdykauti ir mesti. Mačio Number 1.

Ji gyvena mažame, aptriušusiame bute.
Kambariu dalinasi su dviem sesėm ir jų nesantuokiniais vaikais.
Tėvo nė akyse nematė, o motina - girtuoklė su daugybė vaikų.
Ji akyse nematė vardiniu drabužių, ji buvo paprasta.
Baigė mokyklą su pagyrimu, bet toliau mokytis nestojo. Nėra pinigų. Šeimoje penki vaikai, kurie reikalauja valgio. Ji vos galą su galu sudarė. O visi jai tokie nedėkingi...
Vakar sesė atsivedė kažkokį girtuoklį ir pristatė jį kaip naująjį jos numylėtinį. Kacia suprato - jai reikia nešdintis. Ji čia nereikalinga.
Su ašarom akyse ir mažyčiu lagaminėliu ji iškeliavo iš namų. Nieko neturėjo. Darbo taip pat.
Kol rado darbą - nakvojo lauke arba benamių prieglaudose. Kelis kartus ją norėjo apvogti, bet ji apsigynė. Išmoko iš patėvių ir kitų vyriškių, kuriuos matydavo namie.
Ji neturėjo nei draugų, nei giminaičių. Ji buvo įvaikinta. Ji visada savo namuose buvo pastumdelė.

Eilinę dieną jis praleido Vichi parke. Nieko neveikė. Kaitinosi saulutėje ir mėgavosi gyvenimu.
Jam nieko netruko. Prie šono turėjo naująją draugę - ji jam visai nerūpėjo, bet ji turėjo nuostabius papukus.
Prieš nerdamas į baseiną jis užkliūdė naująją padavėją ir akies kampeliu pastebėjo, kad ji krenta su juo į baseiną.
Jis nusijuokė. Mintyse pagalvjo "kažkas lėks iš darbo". Tada išnėrė. Prieš jo akis pasirodė modelis.
Ta prasme, gražiausias kada nors matytas šlapias žmogus.
Jis visai pamiršo ta kvaila padavėja, jis žvelgė į jį.
Jos akys degė. Dėgė kažkokia aistra, kurios jis niekada dar nėra matęs.
Tada jis pametė kontaktą su jos akim, išgirdo žodžius:
- Katerina, ką tu čia darai? Lipk greičiau iš baseino ir kraukis daiktus. Tu atleista.-išbėrė žodžius Aneta, parko prižiūrėtoja.
Nuostabioji deivė pažvelgė į mane, jos akys akimirksiu pasikeitė, jose kaupėsi ašaros. Ji ištarė:
- Ačiū už tai, kad leidai pasižiūrėt į tave. Tai buvo nuostabiausia akimirka mano gyvenime.
Jai lipant laiptais, jis pastebėjo kokia jinai kudutė - šlapia padavėjos uniforma ant jos kabojo kaip maišas, rankos buvo kaulėtos, kojos mažai kuo skyrėsi, ji atrodė taip, kaip nori atrodyti visi modeliai.
Tada jis suprato ką padaręs. Jis norėjo kažką padaryt, norėjo ją sustabdyt, bet peroksidinė blondinė, panelė,kurią jis šiandien turės, įsisiurbė į jo glotnias lūpas.

Kacia jautėsi laimingiausia pasauly. Aišku, gaila, akd neteko darbo, bet ji pamatė svajonių jaunikį!!!
Pamatė Dima. Matė,kaip jo panelė bučiavo jį, ji nesitikėjo, kad jis gali ją mylėt, bet kodėl jis taip į ją žiūrėjo?
Mergaitei pasirodė keista.

Prabėgo porą mėnesių. Atėjo labai karšta vasara.
Kacia susirado naują darbą naktiniame klube. Jos darbas buvo visai nesunkus, bet toks apmokamas!!! Ji pati stebėjosi... Jai reikėjo palaikyt kompaniją į klubą atvykusiem klijientam. Ne, ji neteikė sekso paslaugų, tieisog su jais bendravo. Niekada negerdavo jų pirktų kokteilių, jiem nematant išpildavo juos į vazonus ar šiaip kur.
Iki šiol akyse stovėdama girtos motinos paveikslas... Jau daug laiko praėjo, kaip ji juos matė.
Tačiau dabar, įsidarbinus jai čia, jie pradėjo rodytis jos akyraty. Jai tai nelabai patiko. Ji nenorėjo prisimint praeities.

Dima grįžo iš Ispanijos. Buvo įdegęs ir gražus.
Nuskubėjo į mėgstamiausią klubą, kuriame jau ilgą laiką nesilankė.
Geriant eilinią taurelę viskio jis pamatė ją. Žalia suknelė vilkinčia panelė, kuri stovėjo prie baro ir šnekučiavosi su jo tėvu.
Jis buvo visiškai girtas, todėl net nesusimąstydamas paliko visas peroksidines blondines ir nuskubėjo pas ją. Vėl susidūrė su tom rudom akim...
Visą vakarą jis praleido jos draugijoje.
Tačiau palikt jos neketino. Pasisodino ją į Lexus'ą ir nuvežė į Gedimino prospektą.
Taip, jam ji eilinis nuotykis, bet jai - gyvenimo meilė. Gyvenimo džiaugsmas.

Tačiau jis net nenumanė, kad praėjus keliem metam, jis vėl ją sutiks. Sutiks nebe tokiom aplinkybėm. Jis nesuprato, kodėl jo širdis tokia tuščia ir kodėl jo jau nebetraukia nuotykiai.
Tiesa, jis ir toliau mylėjosi su visom gražuolėm, bet nejautė to, ką jautė būdamas su ja.
Jinai paliko neišdildoma įspūdį.
Jam teko vesti. Vedė jisai moterį, kurios tėvas buvo jų šeimos senas draugas. Jis jos nemylėjo. Jinai jį mylėjo iki sielos gelmių.

Kacia neištekėjo. Liko vieniša, bet ne viena. Jos širdelėj buvo mažytė mergytė. Mergytė, kurios ji taip ilgai laukė.
Ji pagimdė būdama 20-ies. Dabar jai 26, jam 30. Ji girdėjo, kad jis vedė. Ne, jinai neverkė, tačiau jos dukrytė verkė. Samanta viską suprato. Suprato, kad jos tėvelis veda ne mamytę, bet kitą moterį. Ji ilgai verkė...

Praėjo dešimt metų.
Katerina apgynė magistro laipsnį. Buvo gerbiama advokatė. Jau daug dažniau ji išvykdavo su dukrele į užsienį.
Atostogų. Jai buvo viskas gerai.
Ji buvo laiminga.
Jos gyvenimas tapo toks, apie kokį ji ir svajojo. Trūko tik jo.

Samanta šventė savo šešioliką gimtadienį. Ji turėjo nuostabią mamą, kurį jai davė viską, ko troško jos širdis, bet ji niekada nejautė vyriškos meilės.
Jai labai to trūko.
Ji pasimylėjo būdama keturiolikos, ir dėl to kaltino tėvą.

Jo gyvenimas susiklostė ne taip, kaip jis norėjo. Sendamas jis pradėjo suprast, kad ta moterį, labai panašią į deivą jis mylėjo. Ir myli.
Jis negalėjo sau atleist, kad ją paliko. Jis ilgai ieškojo jos, bet nerado.
Ieškojo visose aukštuomenės kronikos, bet jis nežinojo, kad ji vargšė.

Buvo eilinė darbo diena, tačiau Dimui ji bus išskirtinė.
Prieš eidamas į darbą jis užsuko į naująją sūnaus mokyklą. Išlydėjo jį.
Išeidamas susidūrė su aukšta, liekna mergaite. Jis ketino atsiprašyti, bet susidūrė su jos akimis. Vėl skausmas galvoj. Mintys. Jų daug. "Negali būti."
Jis sutriko, bet mergaitė ne. Ji tarė :
- Labas tėti. Aš jau senai su tavim norėjau susipažinti. Ko tu toks išsigandęs? Nebijok, aš nepadarysiu tau to, ką tu padarei man ir mano mamai. Taip, mamai. Tavo tas modelis, ta dievė, apie kurią sapaliojai ištisus metus yra mano mama. Aš esu judviejų vaikas. Taip taip. Mano mama labai tave mylėjo ir tebemyli, bet tu... Nedėkingas šliužas...
- Ką tu čia nusišneki, mergyt? - jis niekada nepasiduodavo jausmams, buvo beširdis. Išskyrus tuos kartus, kai buvo sutikęs tą deivę...
- Neprisimeni kas buvo prieš septynioliką metų? Klubas, mama, Lexus, Gedimino prospektas? Primint? - ji padavė jam deivės nuotrauką ir jis neteko žado.

Tobulumas, vonia, jos nuogas kūnas, skaistybė. Tą naktį jis gavo viską apie ką svajojo. Taip pat ir vaiką.
Tačiau Dievas nedovajoja tokių klaidų. Jam neteko arčiau susipažinti su šiom dviem asmenybėm.
Mažąją - mamos akių ir jo tamsių plaukų, užsispyrusio charakterio ir nuoširdžios šyosenos.
Vyresniąją - ta deivę, kurią jis pamilo iš primo žvilgsnio.
Mirė jo tėvas, ir jis,kaip vyriausias sūnus, turėjo išvykti. Jis bandė susisiekti su jom. bet jam nepasisekė.

Prieš pat mirtį jis kaltino save. Kaltino dėl to, kad pražiopsojo savo meilę.

Prieš pat mirtį, jį aplankė moteris.
Ji pasilenkė prie jo ir tarė:
- Tėveli, tai, kad tu mūsų nemylėjai, nereiškia, kad mes tavęs nemylėjome. Tavo nuotrauka iki šiol kaba mūsų svetainėje. Aš žinau, kad mam tave iš tiesų mylėjo. Ji slėpė tavo nuotrauka po anklodę... Tėti, ji prašė perduoti tau šitą...
Jis pamatė savo senąjį, gražųjį, vertingąjį laikrodį, kuri manė pametęs.
- Tėti, tu apie mus nieko nežinau, tačiau prieš mirtį mamai pažadėjau, kad vsiką tau papasakosiu...
Tau išėjus po lemtingos nakties mam grįžo namo. Trys mėnesius dar dirbo tame klube, bet pradėjo ryškėti pilvukas. Ją išvarė iš ten. Ji dažnai vakarais stebėdavo tave. Matė, kaip tu su visom peroksidinėm kekšėm duodies ir nenorėjo tavęs liūdint. Nenorėjo apriboti tavo laisvės. Ji linkėjo tau tik gera, nros pati kentėjo.
Man gimus ją išvarė iš buto, kurį jinai nuomovosi. Jai buvo labai sunku, tačiau ji neprašė pagalbos. Mane atidavė senelei, nors tai buvo toks sprendinys, dėl kurio ji visą gyvenimą gailėjosi, bet aš jos nekaltinu. Man šis randas net pradeda patikti, - ji atkišo kairiąją ranką, kuri buvo subjaurota peilio ašmenim, - Ji dirbo dviejuose darbuose. Kai man suėjo dveji, jinai leido mane į darželį. Tu žinai, ji visą gyvenimą plūšėjo per du, kartais net trys darbus, o tuo laiku tu viską turėjai.
Kai man suėjo šešeri, mūsų gyvenimas pagerėjo. Mama įsidarbino į firmą sekretore, vadovam ji patiko, jie padengė studijų lėšas. Ji tapo advokate. Geriausia savp sryties specialiste. Tai ji tvarkė tavo dokumetus, nors niekada nepasirodydavo.
- Aš bandžiau jūsų ieškoti po mūsų susitikimo, bet jūsų nebuvo... Lyg prasmeigėt skersai žemės...
- Tu ieškojai mūsų ne ten. Mes niekada nebuvom aukštuomenė, mama kilusi iš varguomenės. Tėtuk, mama mirė prieš mėnesį, nepalik manęs...
- Mirė? - atsikvėpimas, - nuo ko?
- Kraujo vėžys. Ji buvo darbocholikė.

Prieš pat mirtį jis sužinojo, kad buvo reikalingas tom dviem moterim, kurių nepažino. Jis net nenutuokė, kiek ašarų dėl jo buvo išlieta, jie nežiojo, kad iš tiesų Kateriną nužudė jo motiną, po to lemtingo Samantos pasisakymo mokykloje, nepraėjus nė dviem metam. Samanta buvo vieniška ir viena, tačiau ją šildė motinos meilė.

Kovo aštuntoji, nacionalinė moterų diena.

Ir panaši nesąmonė. Aš nežinau kodėl, na, tiksliau žinau, ir regis, viską išsakusiu, bet šiek tiek vėliau.
Kažkaip visą dieną buvau be nuotaikos.
Ir tai, kad man niekas nepadovanojo gėlės irgi pridėjo nuotaikos neturėjimo.
Istorija - 53 iš 100, matematika - 20 iš 70. Pzdc. Tupaja kak bot.
Ir tas mano tipo "grožis" nixuja nepadeda.
Dabar esu lyg ir depresijoj. Jaučiuosi kaip viena iš tų kalių, kurios stato iš savęs princeses, o yra niekas.
Jaučiuosi klaikiai.
Ir net sms nepadeda. Tiesa, gal jei jis parašytų, kažkas pasikeistų, bet labai abejoju.
Aš jam, kaimiškai sakant, po'ui.
Man nėra noro ne tik mokytis, bet ir šiaip kažką daryti. Mano mintys skraido kažkur, kur yra nauji drabužiai ir tas debiliškas pasaulis.
Pasaulis, kuriame aš čiut ne sex dievaitė, kuriame visi mane nori.
Na taip, žinau, kad ir taip manęs daug kas nori, bet kas mano iš to?
Blin, pasakiau kaip didžiausia savanaudė.
Bet rimtai, tokie "draugai" kaip Vadimas, Expertas, Stakuc, Miron ar Liolik tikrai galėtų pasveikint. Nu ir ne tik, bet prajexali.
Tikriausiai aš labai daug ko iš jų nori. Įsitikinau, akd kuo aš geresnė jiem, tuo jie labiau manim naudojasi.
Tačiau mane guodžia vienas dalykas - paskutiniai mėnesiai.
Mėnesiai, kurie bus labai sunkūs, ir kartu tokie džiugus. Pagaliau aš paliksiu šį kaimą ir šiuos kvailius.
Sutiksiu naujus kvailius, kurie skaudins mane, bet nieko - išgyvensiu, kaip ir dabar išgyvenu. Aš stipri ir tai didžiausia mano yda. Tiesiog aš ekchibicionistiško (paliubomu blogai parašiau ta žodį:D) požiūrio, tai man px:D
Aš žinau, kad būsimas mano gyvenimas nebus rožėm klotas, čiuju, anaiptol. Ypač su mano charakteriuku. Būsiu super dekta, kurios niekas niekada neturės.
Čiuju, ištekėsiu už seno pirdžiaus, kuris turės marias pinigų. Turėsiu porą gražių, jaunų, įdegusių meilužių ir būsiu laiminga blet.

2010 m. kovo 3 d., trečiadienis

Durnė 3

Slinko dienos, mėnesis keitė mėnsį. Mergaitė su tėvais galutinai persikėlė į miestelį. Jau daug dažniau ji pasilikdavo viena namie, o tėvai gyveno Vilniuje. Kartais ji jausdavosi begalo vieniška - neturėjo nei draugų, nei tėvų, nei šuns, nieko. Buvo viena kaip pirštas. Ji pradėjo vėl piešti. Piešė viską, ką jautė - pykti, neviltį, liūdesį, meilę...
Kažkaip karta, kai ji eilinį kartą apsipirkinėjo Maximoje, išgirdo balsus:
- Krc, tai ką perkam?
- Xuuuuj žino, juk net nežinom kas ateis. Blet, aš nesuprantu, kaip galima būt tokiais populiariais ir patiem daryyyt tusiuką? Juk mus visi turi kviest, joptaju...
- Mantai ble, gal apsiraminsi? Juk mes tusu liutai, - tarė Ignas.
- Aj ble, aš visai pamiršau, woohoo, - ir tada labai garsus sushauke - aš Mozės sūnus, - jetus, pagalvojau, kaip galima būti tokiam bukam? Tačiau nieko nesakiau. Tylėjau.
Iki pat penktadienio visa mokykla apie tai šnekėjo. Man visai nerūpėjo - juk aš ten neisiu. Kokio velnio? Mūsų klasės lyderės puošėsi, rengėsi, maivėsi. Ligita, Deima, Skaiva ir Emilija buvo pakviestos. Ir tuo puikavosi prieš visą klasę :
- Nu va, matot, mes pakviestos, o juk jie toookie bičai. Lediniai, - čiulbėjo Emilija visai klasėj. Aš mačiau, kaip visos mergaitės jom pavydėjo.
- Žiūrėk, kad tie ledinukai neištirptų, - netyčia leptelėjau aš. Visi sužiūro į mane. Klasėje stojo tyla.
- Ale bajarnula, - Nojus pradėjo žvengt kaip nesveikas arklys. Paskui jį sekė likusieji bernai, kol galiausiai žvengė visa klasė.
Baigėsi penktadienio pamokos. Aš visai neturėdama nuotaikos žygiavau namo. Nors mokykloj sekėsi puikiai - aš buvau viena iš pirmūnių, bet asmeninio gyvenimo visai netūrėjau. O dar kai sužinojau ta žinią, kad tėvai vel neatvažiuos, buvau visai palūžus. Man net pykino nuo vienatvės.
Tada ir padariau tai pirmą kartą - atrakinau barą ir išėmiau iš jo viskį. Prieš tai buvau gėrus tik sidrą ir nežinojau koks viskio poveikis. Nei citrinos, nei druskos aš neturėjau. Įmetus porą ledukų [mačiau per tv] gėriau pasimėgaudama. Na ne, meluoja, nesimėgavau, bet... po trupučiuką man gerėjo. Aš jaučiau kaip kūną palieka vienatvė, aš pradėjau kalbėtis su savimi. Išgėrus trečdalį butelio, nuslinkau į tėvų kambarį. Atidariau spintos duris ir pažvelgiau į ten tūnanti lobį. Mano mama - tikra stiliaus įkona. Ko ji tik neturėjo - pradedant nuostabiais neriniuotais, net neatpakuotais liemenukais, baigiant brangiais Prada aukštakulniais. Mano veidą papuošė palaiminta šypsena.
Šiaip taip, svirduliuodama aš išslinkau iš namų. Man uždarant buto duris iškrito raktai, keikdamasi lenkiausi jų paimti.
- Atsiprašau, galite praleisti? - pasigirdo balsas už nugaros. Aš atsisukau pasižiūrėti kas tai. Prieš mano akis stovėjo princas, mano svajonių princas. Žmogus, kurį taip stipriai mylėjau ir kurio turėt negalėjau. Juk buvau tiesiog paprasta mergaitė. Mergaitė, kurios niekas nepažįsta. Kol mes stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą, laiptinėj pasigirdo šūksnis, o vėliau ir artėjantis žingsniai.
- Mantukai, matau, tu negaišti laiko... Gal supažindinsi mane su šita gražuole?- paklausė jo atėjąs simpatiškas vaikinas.
- Nesikišk Romai, ji...
- Aš Gabi, - prisistačiau aš. Mačiau, kaip vaikinų akys krypsta į mano krūtinę, tai buvo ne šiaip sau. Buvau apsivilkus raudoną, priglundančią sukenlę, apsiavus juodais aukštakulniais, kurie mano kojas darė dar ilgesnėm užsimetus odinę striukytę ir pasidažius. Iš tiesų, pakankamai ryškiai.
- Romas... Kur tu išsiruošiai?
Taip aš atsidūriau tame plote. Plote, į kurį visi norėjo patekti, o galėjo tik išrinktieji. Aš buvau dėmesio centre. visi norėjo su manim susipažinti, visi garbino.
Kažkaip stovinti eilėje prie tuliko, priėjo vakarėlio šeimininkas ir tarė:
- Nuo šiol tu busi vaidnama Deivė.
-Ką? - girtu žvulgsniu nužvelgiau jį. Atrodė neprastai - džinsai,iš kurių matėsi jo stangrus užpakaliukas, maikė su miki mouse.
Jis prisiartino, įsisiurbė man į lūpas ir nubėgo. Visai nieko nesupratau, bet man patiko mano pimąsis bučinys. Vėliau aš daug ką sužinosiu apie šį vaikiną ir nevertinsiu šį bučinį taip, kaip vertinu dabar.
Grįžus į kambarį, kuriame daugiausia buvo žmonių, lyg ir apkurtau, bet vėliau supratau, kad tai muzika apkurto, ne aš.
- Skelbyyyyyyyyykas, - pasigirdo iš mikrofono. - karočėėė, žmonės, žinooote ką? Į mūsųųų gaują priimamas dar vienas žmogus, - mačiau, kaip Ligita atsitoja, - ne, ne tu Lig, ooo...nu plookit, kur jūsų aplodismentai?- triukšmingas paraaam, ir prie mano kojų, ant grindų guli numesta geltona gelelė, - Gabrieeele, ne, Deive, nuo šiol tu viena iš mūsųųų. Jei kas nors, net iš mūūsųųų gaujooos bandys tave nuskriausrt - susiduuurs su manimi. Ir Hitleer kaput budiT. Vse usvoili? Ili pavtarit po ruuuuski? - stovėjau šokė, o tas kvailys artinosi link manęs.

Meilė


Nebūna dviejų žmonių meilės.
Vienas kažkuris myli, o kitas naudojasi.
Naudojasi visai negalvodamas ką jaučia kitas.
Jis siekia sau naudos. Siekia būti laimingu.

Jei Dievas nori žmogų išbandyti - jis viską nuo jo atima.
Jei Velnias nori žmogų išbandyti - jis viską jam duoda.
Kuri taktika geresnė aš nežinau.

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

Bruno Ferrero.


Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė
vaikams netiesą - kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus
vienodai.

Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo
berniukas, vardu Tedis Stollardas.

Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti
su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo
nuprausti.

Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.

Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo
jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti
ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių
peržiūrą metų galui ir nustebo...

Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug
besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.

Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis
susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.

III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė,
berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo
gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.

IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi
mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.

Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.

Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas,
visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.

Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių.
Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.

Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę,
kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji
sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama,
kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.

Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson,
šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.

Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos
dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė
mokyti vaikus.

Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo
protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis
mokėsi.

Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir,
nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos
„numylėtinis" buvo Tedis.

Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo
pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.

Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė
vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis
Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.

Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad
jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis
Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.

Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs
bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad
Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo
ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas".

Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog
ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji
nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.

Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo
pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.

Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:

Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote
man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.

Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:

Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti.
Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.

...Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems... savo
veiksmais... ar... nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės
praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku.
Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko
gyvenime... Šiandien!