Aforizmai

Išėjimas iš beviltiškos padėties ten pat, kur ir įėjimas.

Net trijų valandų pranešimą pradėkite žodžiais: "Kalbėsiu trumpai".

Jeigu jums labai nesinori plauti nešvarių indų, išplaukite švarius...

Jeigu tikėtum savo atvaizdu baloje - tu mažas ir purvinas.

Iki skausmo pažįstamas chirurgas.

Jei miegoti atsigulei su batais - rytą kažkodėl skauda galvą.

Spėjus laiku užsidėti dujokaukę, mirtis ateina ne iš karto.

Yra dalykų, kurie visada malonūs žvilgsniui: ugnis, vanduo ir tai, kaip dirba kiti.

Gyvenimas - liūdnas dalykas. Ar jūs nepastebėjote, kuo jis baigiasi?

Už ką aš nemėgstu ryto - jis visada prasideda, kai aš miegu.

Įdomu, kiek gi reikia turėti pinigų, jog suprastum, kad ne juose laimė?

Rūkyti žalinga, gerti bjauru, o mirti sveikam gaila.

Kolūkis reikalas savanoriškas: nori - įstok, nenori - sušaudys.

Geriausias alibi - būti auka.

Mes - tie žmonės, dėl kurių mus perspėjo tėvai.

Užrašas ant kapinių vartų: "Sveikatos apsaugos ministerija perspėjo!"

Užrašas ant narvo: "Krokodilų rankomis nešerti!"

Dviejų arbūzų į vieną ranką nepaimsi (Liaudies išmintis).

Vienas pilotas sako kitam: pasakyk parašiutininkams, kad nustotų šokinėti iš lėktuvo, mes dar nepakilom.

Iš juoko dar niekas nemirė, išskyrus tuos, kurie juokavo...

Pėstysis visada teisus - netgi tada, kai negyvas.

Atsižvelgiant į skaitytojų pageidavimus, mūsų laikraštis bus leidžiamas rulonais ir be teksto.

Niekuomet žmonės nemeluoja tiek daug, kaip prieš rinkimus, per karą ir po medžioklės.

Įdomu, koks juokdarys sugalvojo žurnalus, kuriuose rašoma vien apie ligas, vadinti "Sveikata"?

Masažuotojas - tai žmogus, kuris iš moters gauna pinigus už tai, už ką kiti gali gauti per nosį!

Kas mums, vyrams, labiausiai nepatinka namų ruošoje - tai monotonija: pakloji lovą, išplauni grindis... Dulkes pašluostai... Ir visą tai daryti nuolat, kas pusmetį...

Kaunas - tai didelė degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.

Manęs nesutrikdė jūsų klausimas, aš tiesiog nežinau, kaip čia jums geriau užvožus.

Keičiu vieną 40 metų vyrą į du po 20. Varianto 4 po 10 nesiūlyti.

Berniukas patyrė gilią psichologinę traumą, sužinojęs, kad balerinos tuštinasi...

Ten, kur baigiasi asfaltas, prasideda Rusija.

Jei nesustabdysi savo verbalinio srauto, sužinosi ką reiškia kinetinė energija.

Moterys daug makaluoja liežuviu, nes neturi kuo daugiau makaluoti.

Mokslininkams pavyko sukryžminti šešką su papūga. Dabar naujasis gyvūnas moka atsiprašyti.

Visi sako, kad aš piktas ir kerštingas. Bet aš visai nepiktas. Atkeršiju ir vėl galim draugauti

Reikia eiti mankštinti kojas, o vėliau ir smegeninę.
Oj, kokia tu buka, Vėsia.

Prieš sutikdama Mantą ji buvo labai laiminga su Nojum. Jie buvo tobula pora, visi jiem pavydėjo. Jis planavo vestuves, jis planavo jūsų ateitį, tu džiaugiaisi su juo ir niekada negalėjai pagalvot, kad su tavim gali atsitikti taip...
Su Mantu ji niekada nesipyko, jis padėdavo jai atlikti namų darbus, kantriai aiškino kiekvieną smulkmeną, jis padėjo jai atsistoti ant kojų po mamos mirties... Jis atleisdavo, kai ji paslysdavo ir prisimindavo ateitį. Jis tikėjo ją, o jai tai buvo svarbu.
Po eilinio šeštadienio pasisedėjimo pas jį, jis palydėjo Pauliną beveik iki namų ir nuskubėjo namo. Paulina lėtai eidama sutiko Gustę, savo ex draugę, kurį dabar, kaip ir ji - buvo metusi visą mėšlą ir gyveno normalų gyvenimą. Net studijavo.
Jos senai nesimatė, todėl Paulina priimė pasiūlymą vykti kartu į tūsą. Ji nemanė, kad bus ilgai. Ji net nenorėjo prisigerti.
Atėjusi į vakarėlį ji nustebo - ten buvo miesto elita, kurios jinai visiškai nepažinojo. Ji buvo nustebinta, kaip visi ją draugiškai priimė. Iš pradžių ji nekreipė į nieką dėmesio, juk ji myli Nojų, bet įžengus tam angelui viskas pasikeitė...
Mantas visiška priešingybė Nojaus - jis blondinas, atletiškas, soliariuminis ir laabai stilingas. Jis žavi visas paneles. Anksčiau jai teko girdėti apie jį, bet ji namanė, kad jis TOKS. Dievaž, kaip ji kaifavo, kai jis laikė jos liemeni visai arti savęs, kaip jis ją bučiavo, kaip lietė... Čia buvo pirmas kartas, kai ji ajutė tokią aistrą... Ji norėjo eiti iki galo, bet jiem sutrukdė...
Praėjo keletą savaičių, jos aistra auga kaip ant mielių, bet jis nesirodė. Nojus, vargšelis Nojus visai nepastebėjo, kad kažkas pasikeitė, ir šiaip, jis buvo užsiemęs mokslu - norėjo gerai išlaikyti matematikos egzaminą ir įstot į svajojamą profesiją... Paulina pradėjo pastebėti, kad jis ją erzina... Erzina jo noras būti visada teisiam, noras auklėti ją, bekraštis globojimas.
Ji jau beveik užmiršo Mantui jaustą aistrą ir rūkė Maximos pakrašty, kai prie jos sustojo juodas Porsche. Lėtai nusileidus langui, ji pamatė nuostabius tamsius akinius ir melodinga balsą:
- Paulina? Blemba, kaip aš ilgai tavęs ieškojau, sėsk.
Vėliau viskas sukosi kaip pagreitintam kine - pokalbiai, žvilgsniai, bučiniai, glamonės... ir Nojaus skambutis reikalaujantis tučtuojau ateit pas jį. Atseit labai svarbią naujieną turi, kuri negali palaukti... Mantas neparodė, kad yra nusivylęs, tik šypsojosi ir švelniai žvelgė į ją gintarinėm akim...
- Paulina, mes sužinojome paskutinius egzamino rezultatus!!! Tu gali patikėti???? Aš be tavęs nenorėjau žiūrėti...
Paulina nelabai klausė, tik nužygiavo rpie kompiuteriaus.
Surinko: Paulina Bankauskaitė.
Matematikos brandos egzamino rezultatas - 91%
- Čia rimtaaaaai???? - sušuko Nojus. - Negali būt!!! Juk buvo taip sunku, ir tu taip išlaikei??? Juk tu tokia kvaila...
- Kąąą? - Paulina pati negalėjo patikėti ką mato, ji bandė prisiminti, kaip Nojus jai aiškino matematiką, bet... jis aiškino klaidingai... juk jos mama buvo matematikos fakulteto dekanė... Jos kraujy matematika...
- Paulina, juk tu pati supranti, kad tu kvailesnė už mane, ane??? Velnias, negaliu patikėt, kažkokia narkomanė geriau supranta matematiką, nei aš... Juk aš, tai AŠ tave ištraukiau iš tos skylės...
Tada jis sugriebė jos ranką,atsegė kalnias ir bandė ją tenai įgrūst:
- Juk tu tinki tik tam!!! Tu tinki maloninti vaikiną, t.y.mane!!! Oooo... Tu mane davei vos porą kartų, ir nė karto manęs nemaloninai...
Nojaus šauksmas, namuose aidas. Paulina išėjo iš jo namų, Bėgo verkdama ir nieko nematydama...
Ji norėjo šaukti, rėkti, visiškai nieko negalvoti... Taip, išlaikyti visi egzaminai... taip, tėvas patenkintas, juk geriau ir negalėjo būti - lietuvių 69%, matematika 91%, anglu 83%, chemija 95%. O ji... ne, ji nekalikė. Jos gera atmintis. Ji niekada ilgai nesėdėdavo prie pamokų, ji...
Surinko numerį. Jinai jį mokėjau mintinai, bet senai jį rinko.
- Turi?
- Taip.
- Kaip visada.
Po pusvalandžio jos rankoje gulėjo trys tabletės. Jos vitaminai. Jos antroji aistra. Jos silpnybė. Jos geriausias draugas. Ratai. Ecstazy.
Dar po pusvalandžio ji jautėsi kaip naujai gimusi.
Jai rodės, kad iki nukritimo klube. STaiga į jos lūpas įsisiurbė Gustė.
- Tu pasineeeešusi?
- Jooo!!!!
- Mes kaaaaip visaaaad!! Einam, tavęs ieškojo Mantelis.
Ilgas šokimas, paskui Mantas su Paulina dingo. Atsirado jie Manto bute. Jų laukė nuostabi naktis.
Mantas dar nė akrto nebuvo sutikęs tokios karštos ir nuostabios merginos kaip Paulina. Jam net netrukdė tai, kad ji visą laiką buvo užsidėjusi akinius nuo saulės. Jis ją taaaip pamylėjo. Dar niekada gyvenime nejautė tokio orgazmo. Vos jam baigus, jis norėjo vėl jos ragaut...
O jai praėjo narkotikų poveikis. Prasidėjo lomkė. Ji nesuprato ką padarė... Juk jis didžiausias mergišius!
Laikui bėgant ji pamiršo apie šį nutikimą, pradėjo gyventi lyg ir normalų gyvenimą. Tiesa, ji metė Nojų, nors jis daug kartų buvo atėjąs ir atsiprašinėjo... Tačiau jos širdis priklausė kitam.
Paulina įstojo į ekonomikos fakultetą, pradėjo mokytis. Tėvas ją didžiavosi. Vaikinai lipte lipo, bet dabar... Dabar ji vėl pradėjo kartais vartoti. Tiesa, labai retai, tik tokiais atvejais, kai ji labai ilgėdavosi Manto...
Mantas populiarus miesto vaikinas, ji dažnai girdėdavo apie jo rengiamus tūsus, apie jo pakabintas mergas... Jinai tyliai kentė... Ji suprato, kad jis NESAKĖ, kad ją myli.
Po lemtingo vakaro prabėgus porai mėnesių, ji buvo labai palūžusi. Laukė savo dilerio. Laukė labai neramiai. Vaikščiojo ratais, tupėjo, sėdėjo, vaikščiojo... Praradusi visą viltį ji išėjo namo ir nepamatė atvažiuojančios mašinos. Dužo langas, akinias nuskrido, klykiantys jaunimas, senelės... Gulinti ant žemės šviesiaplaukė mergina.
Sirenos. Balto chalato savinnikas palikęs prie jos. Visiška tamsuma. Tuštuma. Akys. Šviesa. Pypsėjimas. Ji gyva.

Man tai nepatinka!

Meilė - kas tai? Iš savo patirties negalėčiau pasakyti, nes nebuvau su ją susidūrusi, o gal, nepastebėjau, kad mylėjau. Aš nieakm rimtai nesakiau "myliu", sakiau tik "patinki". Girdint žodį "myliu", aš nemanau, kad tai rimtai. Meilė būna įvairi - meilė gyvūnams, sportui, namams, darbui, žmogui.
Žinot kas mane labai pyktina? Draugaudamos poros klausia vienas kito "O galima man eiti ten ir ten?" Nu fak! Arba aš buka, arba visi, kas taip daro yra buki. Aš nesuprantu, kokią teisę antroji pusė turi, kad draustų kažką daryti? Kad vadovautų ir suvarytų? O gal... Čia aš blogai meilės sąlygas suprantu? Gal reikia vsiką drausti, pavyduliauti ir nesveikai būti prisirišusiam? Jei taip, tada aš pasuoju. Man to nereikia. Geriau būsiu amžinai vieniša.
Manau, draugaudavi žmonės turi pasitikėti. Pasitikėdami jie išlaikys žmogų prie savęs. Jie susidoros su iškylusiom problemom.
Rimtai, jei mano vaikinas pasakytų: "Tu neik ten, nes bus tavo klasiokai, kurie man nepatinka". Aš jam atsakyčiau: "Ką? Ką tu darai? Kokią tisę turi man vadovauti?" Eina jie šikt. Mes gyvename pasaulyje, kur visi yra lygūs. Visi turi teisę būt laisvi ir savorankiškai, nevaržomai galvoti.
Kita situacija, kuri mane nervina draugaujant - tai amžinas buvimas su vaikino draugais. Draugaudama aš turiu pamiršti savo drauges, bendrauti su jo draugų draugėmis. Polnyj pzdc. Man yra įperšamos panos, kurios galbūt, man visai nepatinka. Ne. Nenorėčiau, kad taip būtų. Visą savo laisvą laiką aš neskirčiau vien tik jam, aš juo dalinčiausi ir su draugais. Juk "Vaikinai išeina ir ateina, o draugai lieka visam laikui."
Nepatiktų ir tai, kad jis man aiškintų ką ir kaip rengtis. Aš turiu savo stilių, drabužius, kurie man patinka, taigi - neturiu paisyti kažkieno norų ir rengtis kaip man nepatinka ir nepatogu. Taigi - rengiuosi taip, kaip noriu.
Mano nuomonės nepaisymas. Aš esu pakankamai protinga asmenybė ir norėčiau, kad jis paisytų mano pomėgius, norus, svajones ir planus. Mes esame skirtingi, todėl turime vienas kitą išklausyti.
Ir vienas svarbiausias dalykas - niekada neatleisčiau smurto. Mano senelis nemušė senelės, mano tėvas nemušė mamos, dėdė - tetos. Aš užaugau darnioje šeimoje ir man kraupu daros, kai pamatau smurtaujanti vaikiną. Ne. To aš neatleisčiau. Neištikimybę - taip, bet tai - ne. Galbūt aš esu kažkokia lepunėlė ir nidatroga, gal tai nėra toks baisus dalykas, koks man atrodo, bet aš sakau - NE.

Mano narkotikas.

Visi puikiai žino, kad kiekvienas žmogus turi kažkokį daiktą, kuris jiem yra gyvybiškai svarbus, be kurių jie negali gyventi, tai meškiukai, pakabukai, talismanai, žiedai, apyrankės, raktų dėklai, telefonai, šaunamieji ginklai, knygos, akiniai ar mp3. Ir aš toki turiu!!! Yeee!!! Tai mano mėgstamas tušinukas!!! Aš su juo niekada neisikyriu - su juo rašai, laikau jį rankoj,kai pėdinu į mokyklą, miegu su juo, geriu irgi. Valgymas, skaitymas, vairavimas, sms rašymas, naršymas interente be jokio irgi neapsieina. Jis visada yra šalia. Netgi, jei einu myžinėti, jis su manim - kaip amžinas ir geriausias draugas.
O kiek mes nuotykių patyrėm!!! Jis matė, kaip aš prisigėriau iki komos. Tada aš supratau, kad jis tikras draugas - būdama girta, aš jį išmečiau iš rankų, ji palikau minutei! Įsivaizudojat??? Bet jis mane atleido. Ale jis geras, tiesa?
Jis matė mano pirmąjį bučinį, pirmąjį rimtą vaikiną, o kiek jis ašarų regėjo! Dėja, mano draugė pagalvė neguodė manęs, tik jis man patarinėjo! Dėkoju "Žirnelių šūdinėtojų" fabrikai, kad jį sukūrė. Dėkoju savo mamai, tėčiui, kurie jį rado šiukšlyne ir taip maloniai man įteikė. Dėkoju broliui, kad jis suteikė tušinukui naują gyvenimą. Dėkoju mokytojai Eina Šikt, kuri buvo tokia maloni ir suteikė jam naują širdį.
Jis man yra pats gražiausias, pats nuostabiausias, pats iškalbingiausias, pats išmintingiausias... Jo kūnas toks atletiškas ir gražus... Jis mėlynodis su geltonais plaukais. Kartais, kai mane užvaldo euforija aš siunu jam drabužius! Ooo... Kiek jis jų turi... Begalės! Teko prašyt, kad teta iš Marijampolės šiukšlyno atvežtų trys Prada batų dėžutes - juk mano tušinukas yra "ledinis".
Mano tušinuko vardas Karalius, bet dėja, jis savo karalienės nesurado,nors jis mano geriausias draugas, tačiau turiu pasakyti, kad jis tikras mergišius - jau penkiom tušinaitėm įtaisė vaiką! Įsivaizduojat? Skriestuvas pasakė, kad jei jis prisilies prie jo Liniuotės, jo mėlyna odą pageltonuos, tačiau pati Liniuotė bandė su juo glamonėtis. Siaubas kažkoks! Ta kalė dar pasigailės... Oj... Ką aš čia sakau... Karalius man sakė, kad jo gyvenimo tikslas - būti laikomas storo dėdės rankoj ir pažymėti savo liežuvio išskyromis ant dokumeno, kuris tam dėdei bus labai vertingas. Karalius mano, kad taip pateks į tušinukų rojų ir bus laimingas su savo karaliene.
Ech... Jei aš būčiau graži, graikšti tušinaitė - greitai savo rašalą paskleisčiau aplink jį ir jis būtų mano. Ir jokių kitų kekšių!
ooo// Karalius sako, kad eičiau gerti anfetaminą, nes tos gražiosios mėlynos,rožinės, žalios tabletės padeda man apsiraminti...
mm,...
Karaaaliau @~

Antradienio rytas prasidėjo audringai - su pykčiu dėl automobilio, dėl nuovargio ir streso prieš rusų kalbos įskaitą. Pramiegojau. Atsikėliau 08:23. Jei važiuočiau į mokyklą autobusu - vsio. Viską pražiopsojau, bet manęs laukė baltas pastaaatas, kuris, dėja, nelabai ir baltas buvo:D Tiksliau pilkai-juodai-baltokas. Greitai išsilakstė visi miegai ir pakylau iš nuostabaus sapnų guolio, kad patikrinti savo mokslo žinias.
Po daugumos skambučių ir žinučių, 09:15 buvau Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio Gimnazijos teritorijoje. Žygiavau pakyliai nusiteikusi ir su šypsena veida. Taip buvo iki įžengiant į koridorių, kuriame karaliavo sąmyšis, baimė ir stresas. Visi perbalę, uniformuoti, sijuonuoti ir kaklarištuoti. Rankos užimtos kygomis, liežuvis kalba sau. Su kitais liežuviais.
Lemtingas durų atvėrimas ir Edgaras L., Augu, Veslava ir Beata įžengė į pasiruošimo patalpą.Prieš įžengiant dar spėjau pagalvot "Tik ne apie internetą..." Lapeliai su bilietų numeriais. 6 Bilietas. Internetas. Galvoju "Zjbs". Atsisėdau, Rašau. Regis, visai normaliai. Susižvalgau - neberašo kažko kiti... Rašau toliau. Baigiau rašyt monologą, sako - laikas baigėsi. Padėkite tušinukus ir eikite. Sieloje mirkteli baimė ir greitai pabėga. Velnias, visai nepasižiūrėjau dialogo.
Pyktas Aleksonienės veidas, rimta Klimantavičienė.
- Laba diena.
- Ničivo nipanimaju, po-ruski požalusta.
- Zdrastvujte.
- Ja Vėsia..., učenki A.
- Ja Beata...
- Naš biliet nomer 7... Oj, 6.
Ir tararaaaa....
Dabar tik susimąsčiau, kad nepasakiau, kad mano tema "Internetas", o gal ir pasakiau, bet mano organizmas, bandydamas pašalinti neigiamą informaciją ištrynė tai iš mano smegenų.
Regis, visai neblogai atskiau monologą. Ji lingavo ir šypsojosi. Dialogas kitas reikalas. Visiškai sumautas šūūdelis. Suklydau 100procentinia. Mano argumentai - tas pats tik kitaip suformuluota. Pabaiga visai gera.
Beata - ja saglasna s tvojom mnenijam...
Vėsia- xorošo.
Pas mane parašyta buvo "vaš sabisednik nesoglasen s vami. Ostantis pri svojom mneniju"
Aleksonienė paklausė:
- Znaeš li, kuda budiš postupat?
Tai man buvo kaip pirmoji pagalba. Visą romaną pasakiau:
- Da, ja uže davno znaju. Kakta ras, v 6kl ja smotrela film pra advakatav.. Ot tex por ja im xociu byt. Konecno, s godami mojo rishenie minialas, ja xotela byt žurnalistam, administratoram, no teper snova xiciu byt advokatom.
Dėja, Beata šis klausimas buvo sunkus. Vėliau Aleksnonienė "sodino" ją kitais klausimais. Manęs nebeklausinėjo.
Išėjom iš tenai. Dalinomės įspūdžiai su draugais. Regis, ne mes vienos taip susiparinom...

Po viso šio košmano,aš, Milana, Edita, Jolanta ir Vika nuvarėm važinėtis. Iš pradžiu mano mašina, o vėliau persėdom į Mel. Man tai kažkaip tas pats buvo, tai nieko nesakiau;D Pasikalbėjom ir apie 12h nusprendžiau varyt namo, tačiau tenai netraukė. Nuvažiavau pas Dianą, pasivažinėjome. Grįžusi namo pradėjau plaut mašiną. Ta prasme, ne tik plaut, bet ir siurbt, ir blizgint. Dabar nebus taip gėda su ją kur nors pasirodyt;D Sun.
Vėliau dar suvalgiau čipsų ir išdėriau arbatą su Dianą. Dabra laiminga, atvežusi senelę sėdžiu prie pc. Skaitau apie B2G ir vyliuosi, kad mane atrinks savanoriu:] Davaaja, laikykit už mane špygas, ok?:]**

Atėjo ir praėjo savaitgalis. Vėl manęs laukia mokykla, mokytojai, pamokos, kalimas ir nenoras mokytis. Laukia bemiegės naktys ir nuovargis, baimė, prieš egzaminus, draugai, klasiokai, priešai, pavyduoliai, džiaugsmai ir liūdesys. Tos dienos... Dabar jos pradėjo bėgti per daug greitai! Noriu būti 11-okė, jau beveik suaugusi, bet dar vaikas. Galėti visur važinėti ir tūsintis iki nukritimo. Noriu, kad mano galva nebūtų prikimšta mokslo ir priešegzaminės baimės.
Fuj.
Nee.

Šiandienos diena buvo tokia pati. Tačiau ne. Ji skyrėsi. Šiandien mes sužinojome lietuvių kalbos įskiatos pažymius. Gavau 10. Grįžusi namo klausiu mamos:
- Kaip manai, kiek gavau iš lietuvių įskaitos?
- 7?
- Ne.
- 8?
- Ne.
- 9?
- Ne.
- 6 ?
- Ne.
- 10?
- Taip.
- Pizdiš.
- Ne.

Kieta mama, ane? Palaiko mane tai uhu :DDD

O rytoj bus kita diena, kitos problemos, kiti norai, kiti vargai ir rūpesčiai. Rusū kalbos įskaita. Nesvarbu, kad visi sako "o ką ten pakalbėt...juk rusiškai moki". Nemoku aš. Aš rusiškai kalbįt pradėjau tik nuo devintos klasės. Iki tol aš kalbėjau lenkiškai, lietuviškai, kaimiškai, bet tik ne rusiškai. Mano ta moteriška nuojauta sako, kad viskas bus gerai, o kaip tu manai? Pažiūrėsim.

Šiandien pirmadienis. Ta diena, kai mūsų susitarimas pradeda galioti. Yeeee, turėsiu malonaus skaitymo, jei Robertas nepamirš. Na, jei pamirš - jam blogiau. Bus skoloj man (devil)

Šiandien epr matmą sėdėjau vėl kaip debilių debilė nieko nesuprasdama. Sveikinkit mane. Genijus:D

Dabar eisiu, truputėli paskaitysiu rusų:D Ne, gal rpieš tai nuvažiuosiu nupirkt ledųųųų:D
Niami:D

Т9 - Дай мне пару минут

Best

Roberto pagalba, atradau šitą ir va šitą.

Wonderful

Yyee:D
Išlaikiau vairavimą;D
Dabar lieka atsiimti teises ir būsiu krutaja;D
Šumacher blin!!!:DDD

P.S. Ech, kad man toookia mašinyyyte (inlove)

Labai blogai man:///

Blogas yra mano blogas.
Rašau jame tai, kas man šauna į galvą.
Tai galėčiau pasakyt ir real.
Nereik čia kelt isterijų.

O jei ne apie tai - šian mane užkariavusi lėėėva nuoraika. Lėva apranga, lėvas telefonas, atmintis, tipo draugė, pamokos. Viskas krc. Man jau atsibodo. Atsibodo, kad mokykloj man pavydi, kad nekenčia manęs. Atsibodo, kad visi mala šūdus. Šiaip - zjbs draugė, o jei manęs nėra - na, tai reik apšikt kaip tik įmanoma. ATSIBODO. Vsio. Tas mano "būt su visais gerai" nepasiteisino. Reikia būt tik su kažkuo. Jei rimtai, jei ji atsiprašytų, nors jau atsiprašė, man būtų labai vienodai. Pasakyčiau kažką tokio - "gerai" ir vsio.

Rytoj įskaita. Ir kas iš to? Ne pirma ir ne paskutinė.

Einu mokytis.

P.S. Dabar pagalvojau - kur mano draugai, kai jų labiausiai reikia?

Smegenų karštligė prasideda!

Prasminga

Nuostabus puslapis, verčiantis susimąstyti .

Ji užsitraukia trečią iš ailės ir klausosi savo širdies dūžių.
Kambarys pilnas dūmų, o rankuose kavos puodelis.
Jai nusispjaut, kad greitai ateis draugas - ji nesidažo. Ji ir taip graži. Jos grožiui nepakenkė ir mažas randelis likęs po avarijos. Apskritai - jai nusispjaut ant visų - ant tėvo ir pamotės, ant draugų, ant vaikino. An t visko.
Pastačiusi ant stalelio puodelį, plačiai atveria langą ir alsuoja nakties tamsa. Ji neišgirsta, kaip įeina jos tėvas...
- Dukra, tu vėl rūkei?
- Koks tau skirtumas? Eik pas savo žmoną...
Tėvas nori jai kažką aiškint, kažką pasakyt, bet jis jos gyvenime nieko nereiškia.
Apėjusi tėvą, ji žingsniuoja į virtuvę, kur pamotė ruošia vakarienę. Ji nustemba, kaip geritai sukasi devintą mėnesį nėščia moteris - ir skuta bulves, ir kepina duoną, ir spaudžia sultis. Jos mama taip nemokėjo, bet nors pamotės maistas labai skanus, ji pasiilgo tų pusfabrikačių, kuriuos jai pašildydavo mama. Ji pasiilgo tų laikų, kai gyveno su mama...
- Samanta, tu valgysi? Ko pageidautum?
Kartais Samanta mano, kad ji labai niekšiškai elgiasi su Julia. Ji - išties gera moteris ir tergis, nuoširdžiai myli Samantą. Nors Julia visai kitokia, nei jos motina - ji yra chirurgė ir turi duag hobių, Kartais Samanta jaučia, kad ši moteris iš tirkųjų linki jai laimės - ji dažnai jai duoda pinigų, kai tėvas pyksta ji visada nuramina jį, ji nuperka jai cigarečių... Tačiau Samantai apmaudu, kad dėl šios kalės, kuri yra dvigubai jausnesnė už tėvą, jis paliko jos mamą.
- Ne, aš nieko nevalgysiu - Samanta apžiūrėjo jos pilvą, Julia pamačiusi, kad ji žiūri į ją nusuko akis. - Kada jis atkeliaus į pasaulį?
- Ak Samanta, jau greitai - po savaitės turiu gimdyti, aš labai...
- Tai kam tu tai viską darai??? Tau gali... -Samanta pertraukė ją.
- Dukra, nerėk ant Julios! - tėvas įžėngė į virtuvę, jo akyse spindėjo pyktis, - tu gerai žinai, kad jos negali jaudinti, - bac! Ji jau guli ant grindų - jos tėvas visada buvo stiprus. Akyse kaupiasi pykčio ašaros, juk ji nieko blogo nenorėjo pasakyti! Ji norėjo padėti...
Ji išbėga į tamsą, jos povimui, ji girdėjo kaip tėvas atsiprašinėja jos, maldauja atleisti...
Samanta bėgo gatve, akyse švietė nusivylimas susimaišęs su pykčiu. Kai tik ji bando padėt - visada yra suprantama taip, tačiau dabar jos tėvas trenkė jai! Taip niekada dar nebuvo... Jis... Jis...
Ji atsisėda į pirmąjį troleibusą ir važiavo nežinodama kur. Ji girdėjo, kaip jaunuoliai juokiasi,kaip jauni tėvai įsimylėję žiūri vienas į kitą ir spaudžia glėbį savo vaiką. Blemba, kodėl ji negali to pajust? Kodėl, po velnių, ji neturi mylinčių tėvų???
Prie Žaliojo tilto ji išlipa. Nužingsniuoja ir žiūri ne, ne į praveivius, o į vandenį. Į upę.
Užkelia koją ant turėklų, vėliau ir antrą. Perlipa turėklus, turėklus paleidžia jos rankos, ji pažvelgia į vangenį, vėliau į nemiegantį miestą... Jos akyse pasirodo ašaros, o galvoje skamba balsas: "Šok! Ko tu čia lauki?",o širdis sako: "Prisimink, ką tu jam žadėjai!". Ji pasineria į atsiminimus: "
Ji sėdi "Merse", jos brolis laiko jos ranką ir kalba apie tai, kad viskas bus gerai - tėvai susitaikys, Julia išsinešdins iš jų gyvenimo. Jie vėl bus laimingiausi pasaulyje... Vėliau jie šoka klube apsirūkę kažkokio šlamšto, vėliau skuodžia į "after party", ji laiminga juokiasi sėdėdama auromobilyje. Ji užsimerkia. Atsibunda po didelio smūgio, jos galva plūsta kažkoks šiltas vandenėlis... Ji bando įžiūrėti ką nors, užčiuopia kažkieno ranką arti savosios. Mirga šviesos... Kažkas labai šilto, bet tokio gležno paliečia jos ranką...
-Sam... - balsas toks silpnas, - arčiau...
Ji bando pasilenkti, bet taip sunku... Jai dingteli, kad kažkas negerai...
- Pažadėk man... pažadėk... kad... tu nepaliksi ... gyvenimo...
- Nojau, ką tu čia šneki? - jos balsas drebėjo, ji visa drebėjo. Išgaravo kvaišalų poveikis, po truputį ji pradėjo blaiviai mąstyti...
- Prašau... prašau... Sam... būk laiminga.... - ji paskutinį kartą pažiūrėjo į jo akis, prieš jom amžinai užgestant.
"
Jos rankos tvirčiau įsikibo į turėklus, greitai perlipo per juos. Ji saugi. Ne, ji turi gyventi. Turi būti laiminga.

Ėjo dienos, Samanta šiek tiek atsigavo nuo tokio neapdairaus tėvo elgesio. Jos nuostabai, Julia labai gražiai su ja elgėsi, o tėvas nuoširdžiai apgailestavo ir papirkinėjo ją pinigais. Ji nustojo rūkyti, pradėjo mokytis. Kartais nueidavo kažkur su draugais, visiem atrodė, kad ji atsigauna. Atsigauna po mylimo brolio mirties.
Kartą Samantai nebuvo pamokų, todėl ji nusprendė grįžto anksčiau namo ir padėti Juliai butyje. Tiesa, Julia labai stėbėjosi, kad ši mergaitė, tokia rūpestinga - ji viską padarydavo už Julia, absoliučiai viską - pagamindavo valgį, sutvarkydavo namus, išnešdavo šiukšles, suplaudavo indus, išskalbdavo drabužius, bet Julia liūdėjo, kad ši mergaitė taip nenoriai bendraujau su visais. Julia puikiai suprato, kad mergaitė speliasi savyje.
Samanta turėjo įproti - lipti laiptais į penką aukštą. Ji labai retai kildavo liftu, tačiau šiandien ji skubėjo namo - norėjo padaryti staigmeną Juliai (pati stebėjosi savimi) - iškepti jos mėgstamiausia citrininį pyragą.
Atsivėrus lifto durims, mergaitė pakraupo - ten gulėjo Julia. Ji buvo sudribusi ir nejudėjo. Ji pradeda drebėti, prieš akis iškilo avarija, jos brolis... "Būk laiminga", kartojo jis. Ji uždėgė cigarelę, atsisėdo ant laiptų ir laukė, bet išgirdo dėjavimą - tokį patį, kaip ir brolio... Jai pakirto kojas, ji išgirdo brolio balsą galvoje:" Po velnių, Sam, ką tu darai? Gelbėk ją!"
Samanta pašoko, pribėgo prie Julios:
- Julia, Julia, kas atsitiko?
Ji atsimerkė ir pasižiūrėjo į ją tokiom nekaltom akim.
Samanta pašoko - negalėjo žiūrėti į ją. Čiupo jos rankinę ir pradėjo ieškoti telefono.
Julija užsimerkė.

Samanta sėdėjo šalia verkiančio tėvo. Julija buvo operacinėje.
- Samanta... Aš ją taip myliu...
Mergaitė pažiūrėjo į tėvą - jis, Konstitucinio Seimo teisėjas neturėtų čia sėdėti ir žliubti. Tai nekompetetinga. Jis turi laikytis, jis turi būti vyriškas.
Išėjo daktaras, tėvas prišoko prie jo. Samanta žiūrėjo į tėvą. Iš pradžių jo veidas buvo apgailėtis, bet vėliau jis pasikeitė - jame pasirodė džiaugsmo ašaros. Jis priėjo prie dukters:
- Dukrele, daktaras pasakė, kad tikras stebuklas, kad Julytė išgyveno. Jei jos nebūtų suradę - ji mirtų... Daktaras sako, kad vaikelis ir jo mamytė visiškai sveiki!
Jis apkabino ją ir išejo aplankyti jaunos mamytės.
Mergaitė nuliūdo - kam ji tai padarė? Na taip, Julia buvo gera jai, bet juk ji sugriovė jos šeimą ir susikūrė savąją. Dabar ji nebereikalinga jiem.
Ji norėjo įeiti į Julios palatą ir pasakyti gerąją žinią, bet neišdrįso... Ji pamatė, kokie laimingi jie spaudžia kūdikį pprie savęs, kaip tėvas bučiuoja ją...
JI grįžo namo apie 5h, tėvo namie nebuvo. Ji nupėdino į savo kambarį ir griuvo į lovą.
Slinko dienos, Samanta priprato, kad tėvo niekada nebūna namie. Kartais ji sėdėdavo balkone ir mėgavosi saulėta diena. Skaitydavo knygas, mokydavosi. Mokydavosi dieną naktį, visai nemiegojo,vėl pradėjo rūkyti. Vėl atsiribojo nuo draugų, vėl pradėjo niekinti Julija ir jos vaiką. Ji niekada neužeidavo į vietuvę, kai joje būdavo vienas iš tėvų, ji nevalgydavo maisto, kurį gamindavo Julija. Ji išeidavo į mokyklą dar visiem miegant, o grįždavo jiem sugulus.
Pradėjus plūsti giminėm pasižiūrėti naujagimio ji parašė tėvui laišką, kad pagyvens pas draugę, atseit nenorinti jiem trūkdyti, o iš tikrųjų, išsinuomojo pigu kambariūkštį ir jame gyveno. Ji išvyko į Kembridžą pakalbiui su dekanu, vėliau ji kalbėjosi ir su Oksfardo, kitų koledžų dekanais. Praėjus triem savaitėm po jos išvykimo, ji nusprendė, kad metas grįžti namo. Deja, jai neužteko lėktuvo bilietui ir jai teko trenktis traukiniais iki pat Lietuvos.
Vilniuje ji pasirodė apie 16h, ji vos pastovėjo, neturėdama jėgų pasivaikščiojimui - ji pasuko namo. Pakilo liftu į penktą aukštą, atidarė buto duris. Ji ne iš karto pastebėjo, kiek daug žaislų namie, ji nutypeno į virtuvę, suvalgė lėkštę dribsnių su pienu. Eidama į savo kambarį, ji girdėjo ramu vaiko gargaliavimą ir švelnią muziką - Julija skambino pianinu.
Ji išmiegojo visą parą. Galbūt, būtų miegojusi ir ilgiau, bet ją pažadino supykusio tėvo balsas, regis, jis rėkė ant Julijos:
- Kodėl tu nepasakei,kad ji grįžo? Ką? Kodėl? Tu žinai,kur ji buvo?
Tylus burbėjimas.
- Ji buvo Londone!!! Taip, Anglijos Londone!!! Ne,aš nežinau ką ji ten darė!!! Po velnių, aš ją turiu pamatyti!!! Eik, vaikas verkia.
Samanta kaip nudiegta pašoko,kai duris su trenksmu sulūžo, o pro jas užėjo įsiūtęs tėvas:
- Kur tu buvai, mergše? Kokio velnio, tu man melavai,kad nakvosi pas draugę? Iš karto pasakytum, kad su tavim susisiekė ta kalė Regimantė! Tu žinai, kaip aš jaudinausi, kai tu smagiai leidai laiką su motuše?
- Tau... Tau skambino mama? - mergaitė atrodė nustebusi. Regimatę, savo mamą, ji laikė dungusią. Ji ją paliko. Paliko vieną ligoninėje po brolio mirties.Paliko sunkiausia akimirką.
- Po velnių, ne!!! Tai kalei nusispjaut ant tavęs,ji tik atsiunčia menkus pinigus už tavo išlaikymą ir viskas!
- Tai kaip tada tu...
- Kas kaip? Kaip sužinojau? TAVO KREDITINĖ KORTELĖ!!! - spjaute išsjovė tuos žodžius. Na aišku, kokia ji kvaila, juk ji naudojasi kortele, o tėvas pasižiūrėjo interneto pagalbą ką ir kur jinai pirkusi...
-Tu neturi teisės...- pradėjo ji, bet tėvas pertraukė:
- Turiu aš ta sušikta teisę! Juk aš tavo TĖVAS!!!
- Sauliau, baik šaukti, ką pagalvos kaimynai? Nukentės tavo, kaip teisėjo reputacija - įsikišo Julija. Rankose ji laikė vaikuti. Vaikutis samgiai kraipė galvą, visai nesuprasdamas kas čia vyksta.
- Taip, tikriausiai tu teisi...

Slinko mėnesiai, Samanta vėl atsiribojo nuo namiškių, ji vėl pradėjo rūkyti, tiesa, jau ne namie, nenorėjo, kad vaikas kvepuotų dūmais. Tėvas atleido jai, Julija bandė nesikišti į jos gyvenimą. Jie nesistengė, kad mergina jaustusi gerai.
Išaušo birželio 15-oji. Jos gimtadienis. Ji džiaugėsi,kad pagaliau ji pilnametė. Ta proga, ji pasidažė, apsivilko žaliąją suknelę ir aukštakulnius. Nusprendė pasivaikščioti, tačiau virtuvėje susidūrė su Julija:
-Ooo... kokia graži... Kur ketini eiti? - ant jos kelių sėdėjo vaikas... Ji net nežinojo kuo jis vardu. Kai tėvas arba pamotė norėdavo su ją pasikalbėti - ji užsidėdavo ausines, arba apsimesdavo mieganti. O vaiką... Ji vaiką tik girdėjo, labai retai matydavo ji. Jinai nenorėjo matyti.
- Nežinau...
- Plauk, neišeik... prašau... - pratarė Julija. Jos balsas... buvo toks, koks buvo tada, lifte...
Ji stabtelėjo. Pastovėjo. Ir išėjo.
Niekas jos nesivyjo. Niekas nepasveikino su gimtadienio.

Vasarą pakeitė ruduo, vėliau ir žiema. Vaikas jau vaikščiojo, visur norėjo lysti, viską knietėjo išvandyti... Samanta negavo laiškų iš užsienio universitetų, todėl pasiliko Lietuvoje. Studijavo teisę.
Buvo naujieji metai, visi jau gerokai išgėrę sėdėjo prie šventinio stalo. Samanta mokėsi. Jai sunkiai sekėsi susitvarkyti asmeninį gyvenimą - naujus draugus ji greitai išvyjo iš savo gyvenimo, su vaikinais pradraugaudavo vos savaitę. Ir viskas. Ji buvo labai vieniša.
Gal, jei nebūtų tokia vieniša, nebūtų išėjusi iš savo kambario, ir galbūt, nebūtų atėjusi į vietuvę. Nebūtų susidūrusi su indientiškom brolio akim. Nebūtų jo priglaudusi prie krūtinės ir supavusi. Galbūt, jis nebūtų murmėjas,apie tai,kokia ji švelni ir jei nepasakytų: "visi mane myli, tik ne tu", taip neatsitiktų. Jis nebūtų įgrūdęs savo mažytę, bet labai šiltą rankutę į jos šaltąją ranką ir nuvedęs į balkoną parodyti į tas gražius taškelius, taip neasitiktų. Prieš tai įvykstant, ji jo paklausė:
- Kaip tavo vardas?
- Nmrl...ojus...- murmtelėjo jis ir švelniai pasižiūrėjo į ją. Jo akys... Tokios panašios į jo... Jai suvirpėjo širdis... Ji dar kartą apsikabino jį. Tačau jis buvo visiškai mažas ir išslydo iš jos glėbio, svirduliuodamas priėjo prie balkono, o jų balkonas neįstiklintas,jis pasižiūrėjo žemyn, jo rankutė slistelėjo, jis kniūbščias nuvirto ir vos neišvirto iš penkto aukšto, tačiau Samanta laiku spėjo sugriebti jo kojytę, nukrito tik jo batukas. Vaikas pradėjo verkti. Į balkoną įgriuvo tėvas, pamotė, pamatę kraupų vaizdelį jie išsigando, atėmė nuo jos vaiką, netyčia ją pastūmė, o ji stovėjo atsirėmusi į turėklus... Tėvas spėjo pamatyti,kaip rožinė šlepėto švystelėjo į dangų, kaip gležna jos koja krenta į prarają...
- NE! SAMANTA...
Samanta negreitai suprato, kodėl akyse pasidarė atmsu, kur dingo jos tėvas... O tada, kai pamatė virš savęs žvaigždes, klyktelėjo panašaus į tai:
- Ne! Aš jam pažadėjau būt laiminga"
BUM.

Пока ты ломаешься ,ей признаются в любви, предлагают встречаться, узнают номер телефона... а ты ломайся ,ломайся дальше....:)

Svajonės

Kaip tikriausiai visi puikiai žino - aš turiu daaug, labai daaaug svajonių. Dažiausiai tos svajonės ir lieka svajonėmis. Kartais jom neįmanoma išsipildyti, o kartais aš nenoriu, kad jos išsipildytų. Nepaisant to, aš vis daugiau apie kažką svajoju ir naiviai tikiu.

Tiesa, jau senai praėjo tie laikai, kai buvau maža naivi mergaitė, kuri tikėjo pasakų fėjom, princais, varlinais, kurie virsta princais [nors jais ir netikėjau]. Nebetikiu tom nesąmonėm apie "mušk sau per ranką su dilgėlėm - sužinosi savo vyro vardą" ir pan. [Tiesa,mušiau aš tom dilgelėm. Pirmoji raidė A, nežinau, ar aš čia ją susapnavau, ar ji tikrai buvo:D]

Dabar aš didelė,bet nebenaivi mergaitė. Tiesa, kartais pagalvoju, kad būtų faina, turėt turtinga kavalierių, tėvus, kurie turėtų ryšius ir pinigų. Nors nesu materialistė, bet pripažįstu - pinigai užima didelę vietą mano gyvenime. Viskas, ko aš trokštu iš gyvenimo nėra padėta man ant lėkštutės. Tik padėta pati lėkštutė. Tipo kaip namo pamatai. Aš esu savo likimo kalvė. Aš pasieksiu užsibrėžtų tikslų.

Tačiau nukrypau nuo temos. Kodėl aš įdėjau tokią nuotrauką? Ši nuotrauka, t.y.vyro drabužiai man priminė svajonę. Tiesa, ji yra įgyvendinama ir greitai aš ją jum atskleisiu.
Aš labai noriu, kad mano vestuvių dieną aš aplankyčiau jūrą. Nesvarbu - Baltijos ar kokią kitą. Svarbu tokią neįprastą dieną jausti po kojom smėlį ir mylimo žmogaus ranką savojoj.
Jau senai man nusispjaut ant tų vestuvinių tradicijų. Kai kurios išties yra juokingos.
Vien tas rūtų vainikėlis, kai akivaizdžiai matoma, kad jaunoji aštuntą mėnesį nėščia. Jei pasvarsčius, čia kaip tik yra tradicijų NEPAISYMAS. Jų pajuokimas. Toks šventas dalykas, kaip rūtų vainikėlis pajuokiamas, o juk jis turėtų būti vertinamas labai rimtai. Juk jis simbolizuoja viskas, kas yra taip brangu moters gyvenime - nekaltybę, skaistybę. O vėliau - šeimą, vaikus.
Dabar, mūsų amžiuje tai yra labai nevertinama. Tai kam tada mindžioti tradicijas? Palikime jas kaip gražų atsiminimą arba tegul rūtu vainikėliu mgaujasie jo vertos merginos.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad mano nuomonė iki vestuvių dar gali penkis kartus pasikeisti.

Saldžių sapnų, Saule:]@