Tėvui nerūpi kur aš esu, ką veikiu, su kuo bendrauju, kada grįžtu namo, studijuoju aš ar ne. Jam nerūpi rūkau aš ar ne, vartoju ar ne, geriu ar ne. Jis niekada nesidomėjo mano meilės reikalais, mano lytiniais santykiais, nepasakojo, kad vaikinai gali įskaudinti, pasinaudoti ar nuoširdžiai mylėti. Nė karto gyvenime nesu išgirdus iš jo lūpų žodžio "myliu tave", neteko ir nuoširdžiai apsikabinti (neįskaitant tuos kartus, kai jis buvo girtas, o tai būdavo ypač retai). Jis niekada nėra man pagaminęs ką nors skanaus, padovanojęs trokštamą dovaną (išskyrus HP knygas). Jis nėra tobulas tėvas, nėra tobulas vyras, darbuotojas jis irgi nėra geriausias...
Jo dienos visos yra panašios ir, sakyčiau, nuobodžios. Visada kartojasi tie patys veiksmai - miegas, darbas, valgymas, televizorius. Jis neturi gerų draugų, neturi visuomeninio gyvenimo, nebendrauja su giminaičiais... Jis viskam abejingas. Jis niekada neišreiškia meilės...
Turiu pripažinti, kad man labai trūksta tėviškos meilės. Tikrai! Nesu jos patyrusi, todėl man labai keista, kai kitų tėvai yra tokie... rūpestingi. Kurie myli savo vaikus, rūpinasi jais, bendrauja su jais... Tikriausiai, aš net pavydžiu jiems...
Man sakė, kad dėl to, kad tėvui nerūpėjau, įtakojo mano požiūrį į vyrus. Į tai, kad esu tokia išranki, kad visada noriu būti dėmesio centre...
