Jo pilkšvai žalios, visko mačiusios akys, stebėjo tolumoje besiganančią arklių porelę. Negailėdamas laiko, tiesiog sėdėjo ant didžiulio akmens ir žiūrėjo, atrodo bijodamas praleisti nors menkiausią jų judesį. Galiausiai pasirėmęs lazda, atsikėlė, pasitrynė nugarą ir apsisuko eiti ten, kur tolumoje matėsi bažnyčios bokštas, namų stogai..
Neskubėdamas, lėtu žingsniu patraukė ten, kur verda gyvenimas. Kur taip trokštamos ramybės ir tylos, nerasi nė su žiburiu. Jis kasdien ateidavo į tuos laukus, prie to palinkusio medžio, kur matosi arkliai. Nors kasdien tas kelias rodos vis tolėjo.
Svetainėje, palinkęs sūnus, kažką murmėdamas sau po nosimi, tvarkė seną sieninį laikrodį.-Tėvai, vėl buvai išėjęs? Taip vieną dieną ir negrįši, gi kelias neartimas, o Tau jau nebepirma jaunystė.Tėvas, išsiėmęs iš lentynos apdulkėjusį albumą, perbraukė delnu per paviršiu, prisėdęs atvertė ir tik palinksėjo sena, žila galvele..
Anksčiau Jis daug kartų vartydavo šį albumą, tačiau pastaruoju metu, jį apleido ir tarsi atsiprašinėdamas rodomuoju pirštu patrynė slidų paviršių, po kuriuo slėpėsi senos fotografijos su nudilusiais kraštais.
Ir kiekviena jų, turėjo savo istoriją. Kai kurios ilgą, kai kurios trumpą, vienos skaudžią, kitos malonią. Visos buvo vienodai svarbios. Tai juk buvo kažkada Jo Jaunystė, kuri prabėgo nebegrįžtamai.
Tėvas šyptelėjo savo siaura burna, kurioje jau atrodonebesimatė dantų. Nuotraukoje buvo trys asmenys. Jis, jo žmona ir sūnus. Mažasis sėdėjo ir turškėsi baloje, o tėvaijuokdamiesi žiūrėjo į Jį. Kiek gi laimės vaiko akutėse!Ir ši akimirka buvo įamžinta. Kaip daugelis kitų.
-Sūnau,ar galiu Tavęs paprašyti?.
-Prašyk,tėvai.- šnopuodamas ištarė,vis dar kankindamasis su laikrodžiu.
-Niekada šio albumo neišmesk,visada turėk ir nors retkarčiais nuvalyk nuo jo dulkes..
Sūnus linktelėjo. Be žodžių. Jie visuomet suprasdavo vienas kitą iš pusės lūpų.
<..> Sunkiai praslinko dar keli meteliai.. Tėvo veide naujos raukšlės, suglebusios rankos, lėtas kvėpavimas. O jis sėdi ant to pačio akmens.. Ant nugaros šokinėjo saulės spinduliai. Jo akys sudrėko. Jis nujautė. Nebeilgai teks mėgautis šia dieviška ramybe, kurios nesuteikdavo net naktis, kai visas miestas ilsėdavosi,o žibintai užmerkę akis miegodavo.
Jis guli pataluose. Girdi virtuvėje taukšint indus. Niekas jam nesuteikė gilesnio liūdesio, nei žinojimas, kad Jo mėgstamiausias kampelis, kuriame kartais slėpdavosi net pats nuo savęs, nebebus Jo aplankytas. Užmerkęs akis bandė atkurt vaizdus. Kiekvieną akmens formą, medžio išsišakojimą, arklių išvaizdą, laukų gražumą. Jis verkė. Pirmą kart, po šitiekos metų.
<..> Į kambarį įžengė sūnus su garuojančia arbata ir tuo pačiu senu apdulkėjusiu albumu. Puodelį pastatė šalia lovos, o fotografijas padavė tėvui.
Jis dar kartą, peržvelgė nuotraukas, o atvertęs paskutinį lapą, išvydo naują.Nesudilusiais kraštais, ryškią, atrodo galėjai įmatyt kiekvieną spindulį ar vėjo pėdas laukuose, ten kur stovėjo porelė vienas šalia kito. Šone akmuo, o šalia jo – medis.
Jis pažvelgė į sūnų kupinu dėkingumo žvilgsniu.. Nes kalbėti darėsi vis sunkiau. Ašaros spaudę gerklę. Jie abu linktelėjo. Pasidžiaugęs savo numylėtu atvaizdu užvertė paskutinį savo gyvenimo lapą.Kartu su arbata, aušo dar šiltas kūnas, rankomis spausdamas tai, kas jam svarbiausia..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą