Šiandien aš noriu pasidalinti su blogu draugais.
Juk jie tokie svarbūs žmogaus gyvenime, bet...iki kada? Iki kada jie lieka? Iki mokyklos baigimo? Vestuvių? Laidotuvių varpų skambesio???
Nežinau.
O gal aš nemoku jų laikyti? Per daug reikalauju?
Juk aš juos myliu labiau nei savo brolį. Labiau. Daug labiau.
* SU kai kuriais iš draugų, galėčiau net į pasaulio kraštą išvykt, mesti nafik viską ir gyventi Afrikos dykumuose, plūšėti kasinėdama bereikšmi smėlį ir ieškoti žmonių mirusių prieš porą tūkstantmečio. Ir aš būčiau laimingesnė už 90 procentų pasaulio gyventojų, nes aš leisčiau laiką su draugais.
* SU kai kuriais iš jų galėčiau dalintis viskuo ką turiu - drabužiais, pinigais, maistu, namu.
* DĖL kai kurių iš jų, gelbėdama juos aukočiausi. Ir man negaila būtų.
* Dėl draugių atsisakyčiau savo sexo objekto, nesvarbu, kad aš jį pirma pamačiau, nesvarbu, kad jis myli mane. Man rūpi jos laime.
* AŠ nuoširdžiai džiaugiuosi, kai mano draugams sekasi, kai jie laimingi.
* AŠ tikrai pergyventu dėl jų.
Aš nevaidinu. Viksą darau iš širdies. Visada patarinėju, o kaip mano patarimus priima? Mykdami ",mhm, kas dar?", ble, jūs net neįsivaizduojate, kaip man tada skaudu. Skaudu, kad aš nerūpiu.
* AŠ visada išklausau, kai jum reikia to, kai jum bloga, aš nesakau savo nelaimių. Laikau jas savy, kad tik jum nebūtų blogą.
O ką už tai gaunu?
Amžinus palikimus ant ledo, apkalbinėjimą,palikimą? Drįstu paklausti, už ką? Ką aš padariau? Kodėl? Kuo neįtikau? Kodėl, kodėl jūs to anksčiau nesakėte? Mane palikdami jūs išraunate gabalėli mano širdies... O tai, kad aš esu žiauriai pasikėlusi, niekada nesakanti gerų žodžių... Atsiprašau. Aš prisipažįstu, esu tokia.
Retas vaizdas mane pamatyt su riedančia ašarą, bet... jūs sugebate ir tai padaryti, o juk sakoma "Tikri draugai neleis tau verkti", peršasi išvados, kad neturiu aš tikrų draugų. Ne, atsiprašau. Yuki. Vienintelė tokia. Per mūsų beveik šešiolika metų draugystės nė karto neleidai man verkti. Ačiū už tai, ačiū, kad esi.
Regis, prašau visai ne daug, prašau draugystės ir ištikimybės.
Gal, kada nors, nežinau, rasiu aš jūs, apsleptas nuo manęs mano sielos gabalėlius.
P.S. O žinote kas labiausiai mane įskaudino? Kurie labiausiai paveikė mane tuo laiku?
Yes, sąrašas:
1. Dar ketvirtoje klasėje - Violeta S., nes neatėjo pas mane, o nuėjo pas kitą draugę. Nekalbėjau pusmetį. Ji atsiprašinėjo porą kartų. Dabar nebemoku tokio tobulo ignoro.
2. Vitalijus G., aš jį laikiau pirmuoju tikru draugu, su kuriuo norėjau bendrauti iki gyvenimo pabaigos. Man jis ant tiek patiko, kad norėjau net susituokt su juo, nors tada jis manęs nebetraukė kaip vyras. Tai buvo 2007m., dabar mes nebendraujame. Ne, kartais, bet labai retai. Iki šiol manau, kad jis yra pirmas tikras mano draugas:]
3. Viktorija R. ir Milana R., 2008m, susitarėme Jonines švęsti kartu, o jos nusigėrė su mano tuometiniu kūno aistra - Andrium K. ir nė viena man neatrašinėjo. Buvo begalo skaudu.
4. Zbyšėk xDDD Tai, kad aš nesutikau su juo draugauti labai atšaldė mūsų bendravimą, ypač po to, kai aš pradėjau neberašyt pirma. Kodėl neberašiau?Nes man užpiso iki gyvo kaulo tai, kad aš palaikau draugystę, ne jis. 2009m spalis.
5. Loreta ;D Tai, kad ji niekada negali susitikti, nes yra per daug užsiėmusi savo reikalais, o manęs į savo dienotravkė niekaip negali įtraukti. Kodėl? Hm,gal todėl, kad aš esu per daug nereikšmingas padaras jos gyvenime? Nežinau. Nežinau kodėl ji taip su manimi. Tai atsitiko šiandien, ir turiu apsakyti, kad mane tai iki šiol veikia, mes dabar lyg ir aiškinamės, bet aš... aš tokia kalė, aš išrežiu jai visą tiesą ir bijau, kad ji gali mane atstumt, tačiau... nors būtų labai skaudu, nors verkčiau dėl jos, bet aš išgyvenčiau ir niekas pasauiulyje nežinotų, kad dėl jos mano skruostus graužia ašaros:] 2009,12,11
However, ačiū visiem už tai, kad jūs buvote ir tuo laiku man buvote tokie brangus:]*
P.S.Loreta rašo, kad verkia kartu su manimi xDDD
P.S. Aš dabar supratau, kad pradedu pamiršt Edviną;D EEE, sveikinimai Saule, tu nugali pati save;DDD
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą