Slinko dienos, mėnesis keitė mėnsį. Mergaitė su tėvais galutinai persikėlė į miestelį. Jau daug dažniau ji pasilikdavo viena namie, o tėvai gyveno Vilniuje. Kartais ji jausdavosi begalo vieniška - neturėjo nei draugų, nei tėvų, nei šuns, nieko. Buvo viena kaip pirštas. Ji pradėjo vėl piešti. Piešė viską, ką jautė - pykti, neviltį, liūdesį, meilę...
Kažkaip karta, kai ji eilinį kartą apsipirkinėjo Maximoje, išgirdo balsus:
- Krc, tai ką perkam?
- Xuuuuj žino, juk net nežinom kas ateis. Blet, aš nesuprantu, kaip galima būt tokiais populiariais ir patiem daryyyt tusiuką? Juk mus visi turi kviest, joptaju...
- Mantai ble, gal apsiraminsi? Juk mes tusu liutai, - tarė Ignas.
- Aj ble, aš visai pamiršau, woohoo, - ir tada labai garsus sushauke - aš Mozės sūnus, - jetus, pagalvojau, kaip galima būti tokiam bukam? Tačiau nieko nesakiau. Tylėjau.
Iki pat penktadienio visa mokykla apie tai šnekėjo. Man visai nerūpėjo - juk aš ten neisiu. Kokio velnio? Mūsų klasės lyderės puošėsi, rengėsi, maivėsi. Ligita, Deima, Skaiva ir Emilija buvo pakviestos. Ir tuo puikavosi prieš visą klasę :
- Nu va, matot, mes pakviestos, o juk jie toookie bičai. Lediniai, - čiulbėjo Emilija visai klasėj. Aš mačiau, kaip visos mergaitės jom pavydėjo.
- Žiūrėk, kad tie ledinukai neištirptų, - netyčia leptelėjau aš. Visi sužiūro į mane. Klasėje stojo tyla.
- Ale bajarnula, - Nojus pradėjo žvengt kaip nesveikas arklys. Paskui jį sekė likusieji bernai, kol galiausiai žvengė visa klasė.
Baigėsi penktadienio pamokos. Aš visai neturėdama nuotaikos žygiavau namo. Nors mokykloj sekėsi puikiai - aš buvau viena iš pirmūnių, bet asmeninio gyvenimo visai netūrėjau. O dar kai sužinojau ta žinią, kad tėvai vel neatvažiuos, buvau visai palūžus. Man net pykino nuo vienatvės.
Tada ir padariau tai pirmą kartą - atrakinau barą ir išėmiau iš jo viskį. Prieš tai buvau gėrus tik sidrą ir nežinojau koks viskio poveikis. Nei citrinos, nei druskos aš neturėjau. Įmetus porą ledukų [mačiau per tv] gėriau pasimėgaudama. Na ne, meluoja, nesimėgavau, bet... po trupučiuką man gerėjo. Aš jaučiau kaip kūną palieka vienatvė, aš pradėjau kalbėtis su savimi. Išgėrus trečdalį butelio, nuslinkau į tėvų kambarį. Atidariau spintos duris ir pažvelgiau į ten tūnanti lobį. Mano mama - tikra stiliaus įkona. Ko ji tik neturėjo - pradedant nuostabiais neriniuotais, net neatpakuotais liemenukais, baigiant brangiais Prada aukštakulniais. Mano veidą papuošė palaiminta šypsena.
Šiaip taip, svirduliuodama aš išslinkau iš namų. Man uždarant buto duris iškrito raktai, keikdamasi lenkiausi jų paimti.
- Atsiprašau, galite praleisti? - pasigirdo balsas už nugaros. Aš atsisukau pasižiūrėti kas tai. Prieš mano akis stovėjo princas, mano svajonių princas. Žmogus, kurį taip stipriai mylėjau ir kurio turėt negalėjau. Juk buvau tiesiog paprasta mergaitė. Mergaitė, kurios niekas nepažįsta. Kol mes stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą, laiptinėj pasigirdo šūksnis, o vėliau ir artėjantis žingsniai.
- Mantukai, matau, tu negaišti laiko... Gal supažindinsi mane su šita gražuole?- paklausė jo atėjąs simpatiškas vaikinas.
- Nesikišk Romai, ji...
- Aš Gabi, - prisistačiau aš. Mačiau, kaip vaikinų akys krypsta į mano krūtinę, tai buvo ne šiaip sau. Buvau apsivilkus raudoną, priglundančią sukenlę, apsiavus juodais aukštakulniais, kurie mano kojas darė dar ilgesnėm užsimetus odinę striukytę ir pasidažius. Iš tiesų, pakankamai ryškiai.
- Romas... Kur tu išsiruošiai?
Taip aš atsidūriau tame plote. Plote, į kurį visi norėjo patekti, o galėjo tik išrinktieji. Aš buvau dėmesio centre. visi norėjo su manim susipažinti, visi garbino.
Kažkaip stovinti eilėje prie tuliko, priėjo vakarėlio šeimininkas ir tarė:
- Nuo šiol tu busi vaidnama Deivė.
-Ką? - girtu žvulgsniu nužvelgiau jį. Atrodė neprastai - džinsai,iš kurių matėsi jo stangrus užpakaliukas, maikė su miki mouse.
Jis prisiartino, įsisiurbė man į lūpas ir nubėgo. Visai nieko nesupratau, bet man patiko mano pimąsis bučinys. Vėliau aš daug ką sužinosiu apie šį vaikiną ir nevertinsiu šį bučinį taip, kaip vertinu dabar.
Grįžus į kambarį, kuriame daugiausia buvo žmonių, lyg ir apkurtau, bet vėliau supratau, kad tai muzika apkurto, ne aš.
- Skelbyyyyyyyyykas, - pasigirdo iš mikrofono. - karočėėė, žmonės, žinooote ką? Į mūsųųų gaują priimamas dar vienas žmogus, - mačiau, kaip Ligita atsitoja, - ne, ne tu Lig, ooo...nu plookit, kur jūsų aplodismentai?- triukšmingas paraaam, ir prie mano kojų, ant grindų guli numesta geltona gelelė, - Gabrieeele, ne, Deive, nuo šiol tu viena iš mūsųųų. Jei kas nors, net iš mūūsųųų gaujooos bandys tave nuskriausrt - susiduuurs su manimi. Ir Hitleer kaput budiT. Vse usvoili? Ili pavtarit po ruuuuski? - stovėjau šokė, o tas kvailys artinosi link manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą