Aš stipri arba "taip, aš stipri, bet aš trapi"

Aš visada buvau stipri. Stipri ir pasiliksiu.
Tas mano lyg ir nemokėjimas pykti labai padeda. Tiesiog, aš įsiuntu, o vėliau būna pofik.
Aš ne iš tų, kurie ima viską į galvą ir sielvartauja.
Na taip, jis mane iškeitė į mažvaikę ir ką man daryt dbr? Verkt? Neee...dėkui.
Kaip jau daug kam sakiau, per savo aštuoniolika metų dar nesu verkus dėl vaikinų. Dėl draugių taip. Ir ne kartą, bet aš ištverdavau.
Ištverdavau visus palikimus, visas išdavystes.
Tačiau mano siela yra trapi. Trapi kaip ir visų, gal tik aš to neparodau.
Aš nežinau kodėl. Aš niekada nemėgau savo bėdas pasakoti kitiem. Nenoriu atsiverti, nors esu atvira.
Visada aš laukau savy... Nors kartais, kartais labai norisi išsipasakoti, apsiverkti ir parūkyti.
Kartu.
KARTU SU KAŽKUO.
Kartą skaičiau žurnalą ir įsidėmėjau vieną mintį "Aš jam parašiau:
- Gal būnam vėl kartu?
Jis atrašė:
-Tu gal išprotėjai?
Tada pagalvojau, kad gerai, kad nemoku pykti. Aš esu laimingesnė. Laimingesnė už jį."
Taip jmj, aš laimingesnė už tūkstančius, milijonus žmonių.
Ir dabar aš galėčiau vėl draugauti su visais, kas kažkada mane įskaudino. Aš nebepyktu. Aš tebemyliu juos. Aš jų pasiilgau.
Ypač vienos draugės, kuri buvo mane išties artima.