Durnė 2.

- Mantas? Koks Mantas? - po penktojo kritimo, paklausiau jo.
- Nu, fak, kaip galima jo nepažinot? Mantaas, super star. - regis, tas vaikinas išties nustebęs buvo.
Tada, tik tada, mano galvoj viskas pašviesėjo - Mantas Barauskas. Gražiausias, populiariausias ir kiečiausias miesto vaikinas. Tas, su kuriuo visos merginos nori mylėtis. Tas, kuris yra išrankiausias. Jis lyg ir pasaulio bamba. Prieš tai, man niekada neteko su juo susidurti.
Kai gulėjau lovoje, mano protas pradėjo šviesėti ir aš supratau ką padarius - apipyliau jįalum. Eina sau. Man bus kanda. Nebenorėjau niekur rodytis.
Po apsilankymo klube, mergaitė susirgo. Tas smūgis pakenkė jai. Iškylo problemų su pilvu. Mama, jos "rūpestinga" mama, pasakė jai sėdėti bute, nes kaime tipo nieko ir taip nėra. Juk tėvai dirba. Vilniuj gyvena ir panašiai. Ją paliko jos pačios valiai.
Sėdėdama ligoninės prienamąjame, žiūrėjo į savo pirštus. Tėvai visai nesupyko, kad ji sudaužė akinius, o naujų pirkt nesutiko. Tiesa, jos regėjimas nebuvo labai blogas, o netgi anaiptol - ji gerai matė ir be akinių, bet buvo prie jų pripratusi. Ji norėjo nueiti pas dakarę ir paprašyt, kad išrašytų jai receptą akiniams, bet... nedrįso. Gal, viskas pasibaigtų gerai, bet prieš ją atsisėdo trys vaikinai. Ji nepakelė į juos akis. Girdėjo ką jie kalba:
- Ta pana, kuri apipylė Mantą alum...-o Dievaž, pagalvojo jinai,- kas ji tokia?
- Ir aš jos nepažįstu, bet nesuprantu kodėl. Ji paliubomu nečionykštė, tokio grožio mūsų mieste neįmanoma būtų nepastebėti...
- Kad grožio tai tikrai. Matėm kokia buvo reakcija Manto, kai jis pamatė ant ko pyląs alų?
- Jo jo, aš vos nenulūžau;D Jis niekada neatrodė taip žiauriai;D
Ilgas žvengimas. Mergaitei išties pasidarė smagiau.
- Jinai jam paliubomu patiko. Jis netgi ATSIPRAŠĖ.
- vO vo pzdaaa.... Pirmą kartą gyvenime jis atsiprašė...
- Xzn kas čia su juo pasidarė...
Žingsniai. Kedai priešais jos galvą. Kedai atsisukau į ją, ir nustebęs balsas:
- Čia tu???
Mergaitei neliko nieko kito, kaip pakelti galvą į juos. Atsitiesti ir pasižiūrėti į juos. Susitiko su tom akim, kurios vedė ją iki pat namų...
- Jooomajo, juk čia ta pana, kuri apipylė Mantą...
Tada tyla. Skambučiai, labai daug. Ji įęjo į daktaro kabinetą.
Dakrarė pasakė, kad turėsiu gulėt dar savaitę namie. Ačiū dievui, nematysiu niko ir būsiu tiesiog su savim. Hm.. reikia nupirkt šunį, ir tai linksmiau bus.
-Tačiau Gabriele, prašau nebenešioti akinius, nes nuo jų tavo regėjimas nusilps dar daugiau. Nenešiok net skaitydama ar mokydamąsi. Tavo regėjimas gerėja, tu pastebėjai?
Gal ir pastebėjau, bet nenorėjau pripažint to. Kabinete išbuvus visą valandą, mergaite išėjo, Ir kaip nustebo pamačius, kad visa šaika tų bernų, kiečiausių nuostabiausių sėdi laukiamąjame. Ji norėjo pereit nepastebėta, kaip visada būna, tačiau... prieš jos akis išdygo Mantas. Ech, joptvajumat - pagalvjo mergaitė, tačiau ištarė visai kitką :
- Nori dar kartą man trenkti? Kad visai nebegalėčiau paeit? - ji pati nustebo, kaip kalba.
- Kąąą?- regis, jis nustebo.
- Tu gal bukas? Kaip trenkei man,kad nuskriejau į sniegą? Kaip tavo draugas vedė mane namo, o tau buvo nusispjaut? Tu džiaukis, kad ieškinio neparašiau, nors daktarė primygtinai reikalavo.
Jo akyse šmestelėjo baimė ir greitai dingo. Jis prakalbo, aš pastebėjau, koks nuostabus jo balsas:
- Ką tu čia nusišneki? Nieko aš nepastūmiau...
- Tai ne, nepastūmei, tik trenkei.
Jis pasižiūrėjo į mane nieko nesuprantamom akim, bet atsiminęs tą netikėta įvykį tarė:
- Nereikėjo lyst, kur nereikia.
- Oj, atsiprašau, kad gyvenu.
- Mantai, regis ne apie tai norėjai pakalbėt, - tarė vaikinas, kurio aš visai nepažinojau, bet man jis nepatiko iš pirmo žvilgsnio.
- o da...
- Tu žinai, kad dėl tavęs mano motina paskyrė man dvigubą areštą, žinai?
- Mantai, ką tu čia darai? Ir ką daro visa šita gauja? - išėjusi iš kabineto tarė mano gydytoja. Ji jo motina? Vajezus.
- Mam, atėjau ne pas tave...
- Kaip tu drįsti kalbėt šitaip su manimi? - aš pirmą kartą mačiau, kad gydytoja taip kalbėtų, - gal nori dar arešto? Prisigėręs namo grįžta iš velnias kur, apsipylęs laum, nu aš nežinau ką man daryt su tavimi... Man nelieka nieko kito, kaip...
- Ne, pone Barauskiene, jis negėrė. Čia aš... Aš nešiau alų namo, ir mes... aš atsitrenkaiu į jį ir išpyliau alų ant jo... Na, žinote, mano tėtis labai mėgsta pilstoma "Bravarijos" alų, tai aš jhį ten pirkau...
Ji patikėjo. O aš nuėjau. Nuėjau toliau sirgti į namus. Nematyti nieko ir būti vienai. Pati stebėjaus, kodėl aš gelbėjau jo kailį, juk jis nevertas to... Juk dėl jo aš kenčiu tokius skausmus. Dėl jo aš naktimis atsibundu išpilta šalto prakaito ir rėkiu nesavo balsu...