Dabar bus žiauriai ne į temą, bet nesusilaikysiu ir pasakysiu.
Dbr sėdėjau ir porą minučių svarsčiau kaip čia pradėjus sakyt, bet, kadangi nieko doro nesugalvojau - rašysiu taip, kaip visada rašau;D Be jokių nesąmonių kūrymo.
Jei pasakyt tiesiai šviesiai, aš jaučiu, kad dabar jau yra nebetaip, kaip buvo anksčiau.
Aš numanau kodėl, tačiau tokiu vienu žodžiu tai negalėčiau pasakyti.
Tiesiog nesu įsitikinusi.
Ne, aš daugiau naiviai netikėsiu ir kažkaip nebesistengsiu sugrąžinti.
Man ir taip atsibodo rodyti ta iniciatyvą.
Rašyt pirmai, siūlyt susitikt, nors viskas būdavo veltui.
Na, gal ne veltui, eilinį kartą išgirsdavau "Aš negaliu. Užsiemus. Davaj kitą kartą"
Tai pasikartojo ne vieną ir ne du kartus.
Taip, mus skyria atstumas, bet velniai griebtų - ne 100km.
Taip, draugystę mes kitaip suprantame,bet mieloji, tavo draugystės samprata nepasiteisino.
O mano - dėja.
Tačiau aš jau pripratus praras brnagius žmonės.
Gal, jei aš būčiau ne tokia kokia esu. Tokia, kuri labai užsiparina...
Tai netikėčiau žmonėm.
Netikėčiau jų kalbom ir būčiau užsidarius.
Tačiau, taip nėra. Viskas kitaip. Aš tikiu žmonės, gyliai neimu į širdį nusivylimų ir netekčių.
Turbųt tai gyvenimas mane tokią padarė, nes anksčiau taip, aš stengdavausi grąžinti ką praradus.
Stengdavausi būti super drauge.
Bet to jau nebereikia.
Aš dar kartą įsitikinau - jei esu kažkam brangi, jie man parodo ne tik sms žinute.
Ir ne banaliais žodžiais "pasiilgau","myliu".
O gal aš savanaudiška kalė, kuri nori tik sau gero?
Gal ir tokia.
Nežinau.
Negaliu atsakyti į šį klausimą.
Om, dar prie temos.
Gal aš ir taip nerašyčiau jei ne mano smegeninės padarytos išvados.
Jei žmogus iš tikro nori kažkur dalyvauti - jis žūtbūt ten dalyvaus.
Jo jokiais būdais nesustabdysi.
Tiesiog reikia noro, o jai jo nėra - tai ir draugystės nėra.
However, aš nusivylusi. Nusivylusi, kad turiu tokius zjbs draugę, kuri negalėjo ateit į mano aštuonioliktą gimtadienį, o į kažkokius sušiktus šokius ji atėjo.
Negaliu aš įlysti į jos vidų ir sužinoti, kaip ji jautėsi.
Tačiau kaip aš jaučiausi žinau puikiausiai.
Jei ji tik sutiktų susitikti - aš jai pasakyčiau tai, bet... ji per daug užsiemus.
Nekaltinu.
Nepriekaištauju.
Tiesiog nesuprantu.
Kam reikia maustyt tada? Tipo, kad brangi ir pan?
Tos bevertės kalbos apie draugystę iki senatvės?
Vo, prisiminiau tokį gražų posakį, ar kažką panašaus - tikras draugas neleis tau kentėti. Neleis tau verkti. Jis supras ir brangins tave.
Kagi - tau mažyt, nelabai jis tinka. O dėja. Aš tikėjaus. Labai tikėjaus.
Mažyt, linkiu tau būt laiminga. Turėt ahujennų draugų, kurie niekada tavęs neskaudintų.
Iš tikrųjų, labai nuoširdžiai tau to linkiu.
Tai - ne mūsų vakarykštis apsikabinimas. Net būdama girta supratau, kad jame nėra nė lašelio švelnumo.
O dabar reikia kažkaip gražiai visą šią litaniją pabaigti .
Juk sakiau, kad grįžau;D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą