Durnė xD

Šis pasakojimas bus apie gyvenimo ironija. Gal nelabai ironiją, bet stengsiuos pavaizduot tai, ką dažnai žmonės išgyvena. Tikiuosi, man pasiseks.

Viskas prasidėjo prieš ketverius metus.
Mažai, visai niekam nežinomai mergaitei, su didžiuliais kompleksais perėjus į naująją mokyklą. Toje mokykloje ji pažinojo vos keletą žmonių - du vaikus, kurie mokėsi su ją dar pradinėje ir porą iš matymo - iš menų mokyklos.
Ji buvo iš kaimo. Pasakyt, kad kaimą ji mėgo ... Galėčiau teigti. Taip, jai ten visai patiko, bet ja, dar visai jaunutę traukė linksmybės ir noras kažką daryti, noras tobulėti ir linksmintis.

2006,09,01
Pirmasis, naujoje mokykloje skambutis.
Ji nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnelius naujųjų klasiokų link, jaučia, kaip tėvai ją palaiko modami. Ji tikisi, kad viskas bus gerai.
Pirmas įspūdis, kurį ji susidaro - išties draugišką klasė. Visi priėjo, pasisveikino. Ji lyg ir norėjo būti tokia, kokia buvo senoje mokykloje, bet ją kažkas stabdė...
Jos likimas nesusiklostė gerai,ji tuo tarpu taip manė. Papuolė į visai nepažįstamą klasę. Nė vieno mokinio nepažinojo, na, išskyrus vienintelę mergaitę, kurią dažnai matydavo menų mokykloje.

Bėgo laikas, niekas nesikeitė. Ji, iš visada spindinčios, savim pasitikinčios panelės tapo pilka pelytė. Niekas jos nepažinojo. Nei vyresni, nei jaunesni vaikinai nekreipė į ją dėmesio. Jinai egzistavo, apie gyvenimą nėr ką ir sakyt, tačiau... ji kažkaip, savotiškai buvo laiminga. Amžinai kūrė planus, kaip jau susidraugauti su klase, kaip čia viską pakeitus...

Atėjo lemtingoji Naujųjų metų naktis. Na, ne ta tikra, o ta, kurią visi švenčia mokykloje. Ja, prieš visą mokyklą apšiko klasiokė,ji kažkiek paraudonavo, tačiau ją gerlbėjo mintis, kad vistiek jos niekas nepažįsta, tai kam parintis? Viskas juk gerai.
Į šokius jinai visai neturėjo noro eit,bet brolis ją privertė. ]
Nenorėdama būti su klasiokais, ji priėjo prie senos, dar iš pradinių klasių draugės :
- Labas, eisit į šokius?
Šitas, regis visiškai beprasmis sakinys pamažu pakeis jos visą pasaulį.
Draugė su malonumu pakvietė ir ją kartu linkmintis.
Ji sutiko.
Tačiau ta draugė, kitaip nei ji - buvo populiari ir turėjo nuostabius draugus. Jos buvo keturios.
Aušrinė, Izabelė, Gintarė ir Brigita.
Izabelė ir Gintarė buvo neišskyriamos draugės, tačiau Gintarei patiko ir ji. Izabelė buvo tokia,kurios troško visi vaikinai.
Brigita ir Aušrinė buvo šiek tiek blankesnės žvaigždės, bet... turėjo savo pliusų.
Jos, kaip neišskyriamas ketvertukas visur ir visada lankydavosi kartu.
Mergaitė net nenumanė, kad po kažkiek laiko, jinai bus jų dalis.

Praėjo žiema, išaušo pavasaris. Vasara pakeitė ir jį.
Mergaitė paliko mokyklą su liūdesiu akyse - ilgai nebematys savo ketvertuko, su kuriuo ji bendravo. Tiesa, dar visai nedažnai, bet pakankamai, kad ją pradėtų domėtis klasiokai. Taip, su ja pasisveikindavo ne tik kaimo vaikai, bet ir kai kurie klasiokai. O kaip faina būdavo, jei aks ir užkalbindavo...
Vieną vėlų vasaros vakarą ji sulaukė sms :
Sveika:* kaip tu? Izabelė išvarė į užsienį, gal nori kur nuvaryt?
Ji vos neapalpo. Tryskart perskaitė sms ir netikėjo savo akimis. Ja, ta pilkąją pelytę Gintarė pakvietė kartu?
Ji sutiko, tačiau planui įgyvendunti sutrukdė tėvai. Ji sėdėjo namie. Iš Gintarės jokių žinių. Iš likusiųjų mergaičių taip pat.

Pradėjo kristi lapai. Jos tėvas, nelegaliai užsikalęs pinigų nupirko butą miestely, kuriam ji mokėsi. Ji nesijautė laiminga. Anaiptol - ji buvo liūdna.
Bute vykstant remontui, tėvai išvažiavo į tuo tarpu, visai nepopuliarų Akropolį. Mergaitė važiavo kartu. Vistiek, manė ji, neturiu ką prarasti.
Mama jos, didžiausia madų diktatorė, pripirko įvairių, labai brangių drabužių, kurie mergaitei visai nepatiko ir tarė jai:
- Mažut, tu turi pasikeisti. Tie limpantis akiniai ir baisūs megstiniai pasiliks kaime, aišku?
Ji nekalbėjo švelniai ir mandagiai, kalbėjo jinai valdingai.
Visai to nenorėdama mergaitė į rugsėjo pimąją pasipuošė džinsiniu sijonuku, batukais-laiveliais, džinsine liemene ir baltais marškinukais. Sau atrodė visai neblogai. Ji ilgai žiūrėjo į veidrodį, kol suprato, kad atrodo visisškai taip pat, kaip jos mama. Trūko tik aukštakulnių ir šalikėlio.
Nedrąsiai ėjo link klasiokų ir per rugsėjo pirmąją. Dabar ji nerimavo ne dėl to, ar ja priims, o dėl to, kad atrodo kvailai. Ji bijojo pajuokų, tačiau jos nuostabai - visos mergaitės pradėjo pirmos sveikintis ir net gyrė jos rūbus, kuriuos jinai pradėjo mėgti.
Greitai prabėgo spalis. Džinsiniį sijonuką pakeitė juodi džinsiukai, kedukai ir megstukai. Ji jautėsi laiminga. Piešimas jai sekėsi puikiai, mokykloje taip pat.
Kartą, jai sėdint prie valgyklinio stalo, pribėgo Rožė ir pakvietė ją į klubą. Įsvaizduokit? Ją vėl pakvietė į klubą, ji buvo begalo laiminga, bet... ją trikdė kažkas iš vidaus. Ji bijojo, kad jai sutrukdys tėvai. Jos taip mylimi tėvai...
Tačiau jos nuostabai - tėvai pritarė ir davė raktus nuo buto, kad nereiktų ieškotis kuom nusigauti iki namų. O iš tikro, ji juk niekada dar nėra buvusi tame bute. Tik žinojo adresą ir kur jis randas;D
Su klasiokėm susitiko apie 19h, ji, kaip ir jos visos, patraukė kažkur už pašto. Mane - gal kuri siusioti panorėjo;D Bet kai prieš save pamatė butelį sidriuko - pagalvojo dar kartą. Jos atėjo gert. O jinai, dar visai maža mergytė - nė karto negėrė...
- Gabrieeele, klausyk, galiu tave vadint Riele? - mergaitė pamanė, kad jos gėrė dar prieš jai ateinant...- galiu? Ok;D Davaaaj, gerk. - šaukė girta klasiokė, jai pritarė ir kitos.
Ji nenorėjo jom prieštarauti, nenorėjo vėl būti pilka pelytė. Norėjo jom įtikti, todėl gėrė, nors visai to nenorėjo...
O klube išties bivo linksma. Neįskaitant to, kad visos mergaitės buvo nors kartą nukritusios [ech, tie statūs klubo laiptai;D], Gabriele susipažino su begalę žmonių. Su ją norėjo sveikinitis net vaikinai. Jom bestovint prie durų, Nojus,jos klasiokas tarė :
- Klausyk, kodėl tu visada nešioji tuos baisius akinius? Ar galiu aš juos nuimt?...- jai nespėjus nieko ištarti - pasaulis patamsėjo ir tapo ne toks ryškus. Jos akiniai gulėjo jo gelne. - eina šyyyyykt, Riel, koooodėėėl tu nešioji akinius???- jo balsas skambėjo kažkaip keistai, labai neįprastai.
Net nežiūrėdama į jį, jinai atėmė savo akinius ir išbėgo iš klubo. Bėgdama susidūrė su kažkokiu berneliu. Jis atrodė neprastai - dažyti plaukai, kelnės paraituotos iki kelių, rankose nešė alų, kuris pylėsi dabar jai ant megstuko, visai naujo tiesa. Tačiau jinai to visai nepastebėo, jinai ieškojo akinių... Graibė visą žemę, bet nieko neužčiuopė, tik išgirdo lyg ir trakštelėjimą - Nojus laikė sulaužytus jos akinius...
Staiga, ja pakėlė už pažastų, ir vaikinas, pylęs ant jos alų išsižiojo...
- Aš ... aš... labai ...
Jinai jo neklausė. Čiupo jo paties alų, dar beveik pilną ir išpylė jam ant peroksidinių plaukų.
- Aš irgi labai gailiuosi, - su panieka ji tarė ir nubėgo pasiimti savo striukės.
Prieš jai išainant iš klubo, ji žvilgtelėjo į save veidrody.
Nieko naujo nepamatė - ilgi šviesūs plaukai, ilgos blakstienos dengenčios jūros gelmių akis, plonos lūpos. Neįprasta tik tai, kad ji be akinių.
Jai išeinant iš klubo, ji girdėjo paklabių nuotrupas : "...ji apipyle... Mantas šlapias... pizė... ji gaus... iš kur ?... ji nečionykšė... ne žertva..."
Ji nekentė tų pokalbių ir tekina pradėjo bėgti namų link, užsidengė delnais akimis ir vėl atsitrenkė į žmogų, pasigirdo diiidelis šūksnis :
- Pzdaaa, kiek galima į mane trankytis??? - stiprus smūgis ir ji nuplasnojo į sniegą.
- Mantai, ty ahujel??? - rankos, daug rankų. Kėlimas. Vėl nukritimas. Skauda. Labai. - blet, ką mum dabar su ją daryyyt? Dvj, Mantai, pats prisidirbai pats ir mėšk...
- Neturiu aš ką veik, pažėėk - aš visas dvokiu alum, kaip aš nomo ateisiu? Juk man, bleet, ir taip namų areštas...
Vienas vaikinas ypač įdėmiai pasižiūrėjo į Gabriele ir... -
- Aš ja nuvesiu namo, ji gyvena netoli manęs.
- Rimtai? Gerai tada. Pasakyk, kad aš labai gailiuosi. Na, kai ji atsipeikės.
Kažkaip, vos vamsėdama pratariau:
- Eik tu šikt... pati paeisiu...
Tačiau nepaėjau. Nejaugi jo smūgis buvo toks stiprus? Nežinia...
Kai Ignas, toks vaikino vardas, vedė mane namo, aš spėjau atsipeikėti ir atpažinau jį. Jis tas bičelis, iš kietųjų. Na tų, su kuriais visi nori draugauti. Ir kurie turi visas panas.
- Kur tu gyveni?-paklausė jisai laikydamas mane už rankos.
- Gyvenu centre. Prie banko "Snoras".
- Fak, ten gyvena ir Mantas, bet bbd, tikėkimes, jūs nesusitiksite. Ale tu žinok, kieta;D Jį dar niekas nebuvo apipylęs alum, tik tu viena. Pirmoji. Žinai, garbė ir vsio takoe;D
- Om, džiugu. Klausyk, kodėl man taip bloga?
- Tu labai girta.