Ji užsitraukia trečią iš ailės ir klausosi savo širdies dūžių.
Kambarys pilnas dūmų, o rankuose kavos puodelis.
Jai nusispjaut, kad greitai ateis draugas - ji nesidažo. Ji ir taip graži. Jos grožiui nepakenkė ir mažas randelis likęs po avarijos. Apskritai - jai nusispjaut ant visų - ant tėvo ir pamotės, ant draugų, ant vaikino. An t visko.
Pastačiusi ant stalelio puodelį, plačiai atveria langą ir alsuoja nakties tamsa. Ji neišgirsta, kaip įeina jos tėvas...
- Dukra, tu vėl rūkei?
- Koks tau skirtumas? Eik pas savo žmoną...
Tėvas nori jai kažką aiškint, kažką pasakyt, bet jis jos gyvenime nieko nereiškia.
Apėjusi tėvą, ji žingsniuoja į virtuvę, kur pamotė ruošia vakarienę. Ji nustemba, kaip geritai sukasi devintą mėnesį nėščia moteris - ir skuta bulves, ir kepina duoną, ir spaudžia sultis. Jos mama taip nemokėjo, bet nors pamotės maistas labai skanus, ji pasiilgo tų pusfabrikačių, kuriuos jai pašildydavo mama. Ji pasiilgo tų laikų, kai gyveno su mama...
- Samanta, tu valgysi? Ko pageidautum?
Kartais Samanta mano, kad ji labai niekšiškai elgiasi su Julia. Ji - išties gera moteris ir tergis, nuoširdžiai myli Samantą. Nors Julia visai kitokia, nei jos motina - ji yra chirurgė ir turi duag hobių, Kartais Samanta jaučia, kad ši moteris iš tirkųjų linki jai laimės - ji dažnai jai duoda pinigų, kai tėvas pyksta ji visada nuramina jį, ji nuperka jai cigarečių... Tačiau Samantai apmaudu, kad dėl šios kalės, kuri yra dvigubai jausnesnė už tėvą, jis paliko jos mamą.
- Ne, aš nieko nevalgysiu - Samanta apžiūrėjo jos pilvą, Julia pamačiusi, kad ji žiūri į ją nusuko akis. - Kada jis atkeliaus į pasaulį?
- Ak Samanta, jau greitai - po savaitės turiu gimdyti, aš labai...
- Tai kam tu tai viską darai??? Tau gali... -Samanta pertraukė ją.
- Dukra, nerėk ant Julios! - tėvas įžėngė į virtuvę, jo akyse spindėjo pyktis, - tu gerai žinai, kad jos negali jaudinti, - bac! Ji jau guli ant grindų - jos tėvas visada buvo stiprus. Akyse kaupiasi pykčio ašaros, juk ji nieko blogo nenorėjo pasakyti! Ji norėjo padėti...
Ji išbėga į tamsą, jos povimui, ji girdėjo kaip tėvas atsiprašinėja jos, maldauja atleisti...
Samanta bėgo gatve, akyse švietė nusivylimas susimaišęs su pykčiu. Kai tik ji bando padėt - visada yra suprantama taip, tačiau dabar jos tėvas trenkė jai! Taip niekada dar nebuvo... Jis... Jis...
Ji atsisėda į pirmąjį troleibusą ir važiavo nežinodama kur. Ji girdėjo, kaip jaunuoliai juokiasi,kaip jauni tėvai įsimylėję žiūri vienas į kitą ir spaudžia glėbį savo vaiką. Blemba, kodėl ji negali to pajust? Kodėl, po velnių, ji neturi mylinčių tėvų???
Prie Žaliojo tilto ji išlipa. Nužingsniuoja ir žiūri ne, ne į praveivius, o į vandenį. Į upę.
Užkelia koją ant turėklų, vėliau ir antrą. Perlipa turėklus, turėklus paleidžia jos rankos, ji pažvelgia į vangenį, vėliau į nemiegantį miestą... Jos akyse pasirodo ašaros, o galvoje skamba balsas: "Šok! Ko tu čia lauki?",o širdis sako: "Prisimink, ką tu jam žadėjai!". Ji pasineria į atsiminimus: "
Ji sėdi "Merse", jos brolis laiko jos ranką ir kalba apie tai, kad viskas bus gerai - tėvai susitaikys, Julia išsinešdins iš jų gyvenimo. Jie vėl bus laimingiausi pasaulyje... Vėliau jie šoka klube apsirūkę kažkokio šlamšto, vėliau skuodžia į "after party", ji laiminga juokiasi sėdėdama auromobilyje. Ji užsimerkia. Atsibunda po didelio smūgio, jos galva plūsta kažkoks šiltas vandenėlis... Ji bando įžiūrėti ką nors, užčiuopia kažkieno ranką arti savosios. Mirga šviesos... Kažkas labai šilto, bet tokio gležno paliečia jos ranką...
-Sam... - balsas toks silpnas, - arčiau...
Ji bando pasilenkti, bet taip sunku... Jai dingteli, kad kažkas negerai...
- Pažadėk man... pažadėk... kad... tu nepaliksi ... gyvenimo...
- Nojau, ką tu čia šneki? - jos balsas drebėjo, ji visa drebėjo. Išgaravo kvaišalų poveikis, po truputį ji pradėjo blaiviai mąstyti...
- Prašau... prašau... Sam... būk laiminga.... - ji paskutinį kartą pažiūrėjo į jo akis, prieš jom amžinai užgestant.
"
Jos rankos tvirčiau įsikibo į turėklus, greitai perlipo per juos. Ji saugi. Ne, ji turi gyventi. Turi būti laiminga.

Ėjo dienos, Samanta šiek tiek atsigavo nuo tokio neapdairaus tėvo elgesio. Jos nuostabai, Julia labai gražiai su ja elgėsi, o tėvas nuoširdžiai apgailestavo ir papirkinėjo ją pinigais. Ji nustojo rūkyti, pradėjo mokytis. Kartais nueidavo kažkur su draugais, visiem atrodė, kad ji atsigauna. Atsigauna po mylimo brolio mirties.
Kartą Samantai nebuvo pamokų, todėl ji nusprendė grįžto anksčiau namo ir padėti Juliai butyje. Tiesa, Julia labai stėbėjosi, kad ši mergaitė, tokia rūpestinga - ji viską padarydavo už Julia, absoliučiai viską - pagamindavo valgį, sutvarkydavo namus, išnešdavo šiukšles, suplaudavo indus, išskalbdavo drabužius, bet Julia liūdėjo, kad ši mergaitė taip nenoriai bendraujau su visais. Julia puikiai suprato, kad mergaitė speliasi savyje.
Samanta turėjo įproti - lipti laiptais į penką aukštą. Ji labai retai kildavo liftu, tačiau šiandien ji skubėjo namo - norėjo padaryti staigmeną Juliai (pati stebėjosi savimi) - iškepti jos mėgstamiausia citrininį pyragą.
Atsivėrus lifto durims, mergaitė pakraupo - ten gulėjo Julia. Ji buvo sudribusi ir nejudėjo. Ji pradeda drebėti, prieš akis iškilo avarija, jos brolis... "Būk laiminga", kartojo jis. Ji uždėgė cigarelę, atsisėdo ant laiptų ir laukė, bet išgirdo dėjavimą - tokį patį, kaip ir brolio... Jai pakirto kojas, ji išgirdo brolio balsą galvoje:" Po velnių, Sam, ką tu darai? Gelbėk ją!"
Samanta pašoko, pribėgo prie Julios:
- Julia, Julia, kas atsitiko?
Ji atsimerkė ir pasižiūrėjo į ją tokiom nekaltom akim.
Samanta pašoko - negalėjo žiūrėti į ją. Čiupo jos rankinę ir pradėjo ieškoti telefono.
Julija užsimerkė.

Samanta sėdėjo šalia verkiančio tėvo. Julija buvo operacinėje.
- Samanta... Aš ją taip myliu...
Mergaitė pažiūrėjo į tėvą - jis, Konstitucinio Seimo teisėjas neturėtų čia sėdėti ir žliubti. Tai nekompetetinga. Jis turi laikytis, jis turi būti vyriškas.
Išėjo daktaras, tėvas prišoko prie jo. Samanta žiūrėjo į tėvą. Iš pradžių jo veidas buvo apgailėtis, bet vėliau jis pasikeitė - jame pasirodė džiaugsmo ašaros. Jis priėjo prie dukters:
- Dukrele, daktaras pasakė, kad tikras stebuklas, kad Julytė išgyveno. Jei jos nebūtų suradę - ji mirtų... Daktaras sako, kad vaikelis ir jo mamytė visiškai sveiki!
Jis apkabino ją ir išejo aplankyti jaunos mamytės.
Mergaitė nuliūdo - kam ji tai padarė? Na taip, Julia buvo gera jai, bet juk ji sugriovė jos šeimą ir susikūrė savąją. Dabar ji nebereikalinga jiem.
Ji norėjo įeiti į Julios palatą ir pasakyti gerąją žinią, bet neišdrįso... Ji pamatė, kokie laimingi jie spaudžia kūdikį pprie savęs, kaip tėvas bučiuoja ją...
JI grįžo namo apie 5h, tėvo namie nebuvo. Ji nupėdino į savo kambarį ir griuvo į lovą.
Slinko dienos, Samanta priprato, kad tėvo niekada nebūna namie. Kartais ji sėdėdavo balkone ir mėgavosi saulėta diena. Skaitydavo knygas, mokydavosi. Mokydavosi dieną naktį, visai nemiegojo,vėl pradėjo rūkyti. Vėl atsiribojo nuo draugų, vėl pradėjo niekinti Julija ir jos vaiką. Ji niekada neužeidavo į vietuvę, kai joje būdavo vienas iš tėvų, ji nevalgydavo maisto, kurį gamindavo Julija. Ji išeidavo į mokyklą dar visiem miegant, o grįždavo jiem sugulus.
Pradėjus plūsti giminėm pasižiūrėti naujagimio ji parašė tėvui laišką, kad pagyvens pas draugę, atseit nenorinti jiem trūkdyti, o iš tikrųjų, išsinuomojo pigu kambariūkštį ir jame gyveno. Ji išvyko į Kembridžą pakalbiui su dekanu, vėliau ji kalbėjosi ir su Oksfardo, kitų koledžų dekanais. Praėjus triem savaitėm po jos išvykimo, ji nusprendė, kad metas grįžti namo. Deja, jai neužteko lėktuvo bilietui ir jai teko trenktis traukiniais iki pat Lietuvos.
Vilniuje ji pasirodė apie 16h, ji vos pastovėjo, neturėdama jėgų pasivaikščiojimui - ji pasuko namo. Pakilo liftu į penktą aukštą, atidarė buto duris. Ji ne iš karto pastebėjo, kiek daug žaislų namie, ji nutypeno į virtuvę, suvalgė lėkštę dribsnių su pienu. Eidama į savo kambarį, ji girdėjo ramu vaiko gargaliavimą ir švelnią muziką - Julija skambino pianinu.
Ji išmiegojo visą parą. Galbūt, būtų miegojusi ir ilgiau, bet ją pažadino supykusio tėvo balsas, regis, jis rėkė ant Julijos:
- Kodėl tu nepasakei,kad ji grįžo? Ką? Kodėl? Tu žinai,kur ji buvo?
Tylus burbėjimas.
- Ji buvo Londone!!! Taip, Anglijos Londone!!! Ne,aš nežinau ką ji ten darė!!! Po velnių, aš ją turiu pamatyti!!! Eik, vaikas verkia.
Samanta kaip nudiegta pašoko,kai duris su trenksmu sulūžo, o pro jas užėjo įsiūtęs tėvas:
- Kur tu buvai, mergše? Kokio velnio, tu man melavai,kad nakvosi pas draugę? Iš karto pasakytum, kad su tavim susisiekė ta kalė Regimantė! Tu žinai, kaip aš jaudinausi, kai tu smagiai leidai laiką su motuše?
- Tau... Tau skambino mama? - mergaitė atrodė nustebusi. Regimatę, savo mamą, ji laikė dungusią. Ji ją paliko. Paliko vieną ligoninėje po brolio mirties.Paliko sunkiausia akimirką.
- Po velnių, ne!!! Tai kalei nusispjaut ant tavęs,ji tik atsiunčia menkus pinigus už tavo išlaikymą ir viskas!
- Tai kaip tada tu...
- Kas kaip? Kaip sužinojau? TAVO KREDITINĖ KORTELĖ!!! - spjaute išsjovė tuos žodžius. Na aišku, kokia ji kvaila, juk ji naudojasi kortele, o tėvas pasižiūrėjo interneto pagalbą ką ir kur jinai pirkusi...
-Tu neturi teisės...- pradėjo ji, bet tėvas pertraukė:
- Turiu aš ta sušikta teisę! Juk aš tavo TĖVAS!!!
- Sauliau, baik šaukti, ką pagalvos kaimynai? Nukentės tavo, kaip teisėjo reputacija - įsikišo Julija. Rankose ji laikė vaikuti. Vaikutis samgiai kraipė galvą, visai nesuprasdamas kas čia vyksta.
- Taip, tikriausiai tu teisi...

Slinko mėnesiai, Samanta vėl atsiribojo nuo namiškių, ji vėl pradėjo rūkyti, tiesa, jau ne namie, nenorėjo, kad vaikas kvepuotų dūmais. Tėvas atleido jai, Julija bandė nesikišti į jos gyvenimą. Jie nesistengė, kad mergina jaustusi gerai.
Išaušo birželio 15-oji. Jos gimtadienis. Ji džiaugėsi,kad pagaliau ji pilnametė. Ta proga, ji pasidažė, apsivilko žaliąją suknelę ir aukštakulnius. Nusprendė pasivaikščioti, tačiau virtuvėje susidūrė su Julija:
-Ooo... kokia graži... Kur ketini eiti? - ant jos kelių sėdėjo vaikas... Ji net nežinojo kuo jis vardu. Kai tėvas arba pamotė norėdavo su ją pasikalbėti - ji užsidėdavo ausines, arba apsimesdavo mieganti. O vaiką... Ji vaiką tik girdėjo, labai retai matydavo ji. Jinai nenorėjo matyti.
- Nežinau...
- Plauk, neišeik... prašau... - pratarė Julija. Jos balsas... buvo toks, koks buvo tada, lifte...
Ji stabtelėjo. Pastovėjo. Ir išėjo.
Niekas jos nesivyjo. Niekas nepasveikino su gimtadienio.

Vasarą pakeitė ruduo, vėliau ir žiema. Vaikas jau vaikščiojo, visur norėjo lysti, viską knietėjo išvandyti... Samanta negavo laiškų iš užsienio universitetų, todėl pasiliko Lietuvoje. Studijavo teisę.
Buvo naujieji metai, visi jau gerokai išgėrę sėdėjo prie šventinio stalo. Samanta mokėsi. Jai sunkiai sekėsi susitvarkyti asmeninį gyvenimą - naujus draugus ji greitai išvyjo iš savo gyvenimo, su vaikinais pradraugaudavo vos savaitę. Ir viskas. Ji buvo labai vieniša.
Gal, jei nebūtų tokia vieniša, nebūtų išėjusi iš savo kambario, ir galbūt, nebūtų atėjusi į vietuvę. Nebūtų susidūrusi su indientiškom brolio akim. Nebūtų jo priglaudusi prie krūtinės ir supavusi. Galbūt, jis nebūtų murmėjas,apie tai,kokia ji švelni ir jei nepasakytų: "visi mane myli, tik ne tu", taip neatsitiktų. Jis nebūtų įgrūdęs savo mažytę, bet labai šiltą rankutę į jos šaltąją ranką ir nuvedęs į balkoną parodyti į tas gražius taškelius, taip neasitiktų. Prieš tai įvykstant, ji jo paklausė:
- Kaip tavo vardas?
- Nmrl...ojus...- murmtelėjo jis ir švelniai pasižiūrėjo į ją. Jo akys... Tokios panašios į jo... Jai suvirpėjo širdis... Ji dar kartą apsikabino jį. Tačau jis buvo visiškai mažas ir išslydo iš jos glėbio, svirduliuodamas priėjo prie balkono, o jų balkonas neįstiklintas,jis pasižiūrėjo žemyn, jo rankutė slistelėjo, jis kniūbščias nuvirto ir vos neišvirto iš penkto aukšto, tačiau Samanta laiku spėjo sugriebti jo kojytę, nukrito tik jo batukas. Vaikas pradėjo verkti. Į balkoną įgriuvo tėvas, pamotė, pamatę kraupų vaizdelį jie išsigando, atėmė nuo jos vaiką, netyčia ją pastūmė, o ji stovėjo atsirėmusi į turėklus... Tėvas spėjo pamatyti,kaip rožinė šlepėto švystelėjo į dangų, kaip gležna jos koja krenta į prarają...
- NE! SAMANTA...
Samanta negreitai suprato, kodėl akyse pasidarė atmsu, kur dingo jos tėvas... O tada, kai pamatė virš savęs žvaigždes, klyktelėjo panašaus į tai:
- Ne! Aš jam pažadėjau būt laiminga"
BUM.