Blemba, realiai dbr jaučiuosi lyg neturėčiau draugų...
Visi, kas man buvo žiaaauriai brangūs, kuriuos laikiau tikraisiais draugais. Na tais, kurie bus visada ir visur su manim. O dabar, jaučiu, nu blet, aš esu viena.
Vadimas pasakė "Tikrū draugų nebūna", ble, gal tiesa? Bet taip sunku tuo tikėt... Ble, regis, aš nesu naivi, maža mergaitė...
Viskas blet, sugriuvo per tokį trumpą laiką... Viskas, kas buvo statyta ir puoselėta tiek daug metų...
Dabar nixuja nieko nėra.
Blet, kiek aš jau galiu kentėt?
Aj, vpizdu, dabar atrodo, kad tai yra žiaaaaauriai svarbu, bet praeis kažkiek laiko, ir tai bus nebe taip... Pasikeis...
Tokiais atvejais kaip dabar, man norisi visai neprisileist artin žmonių, norsis būti vienai.... Norisi būt šaltai, ir į aplinkinių klausimus "Kaip tau sekasi", atsakyti visada "ačiū, puikiai". Nesvarbu, kaip jausčiaus. Norsis slėpti blet jausmus uždarytus po daug daug spinų ir niekam jų neparodyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą