Dabar aš laiminga. Taip sako mano pilvas. Žinote tą nuostabų jausmą, kai pirvo apačioje lyg drugeliai skrajoja ir taip geeeeera? Taip, aš tai žinau! Jaučiu tai dabar! Nors kartais nevilties šešėlis dar pralekia pro mano kambario langą, bet iš esmės vyrauja ramybė. Taip. Pagaliau baigėsi nesąmonės susijusios su paskutiniu skambučiu, tiesa, su draugais dar ne, bet aš pradedu nemąstyt apie tai... Iš tikrųjų - sunku. Juk jie man išties buvo svarbūs, o dar dabar, kaip retai būdavo - labai susidūriu su jų egzistavimo įrodymais - tai pamatau automobilį, tai pravažiuoju pro jų namus... Viskas primena juos! Net mano pačios automobilis! Kaip jie čia sėdėjo, kaip juokėsi... Mm...

O dabar dar kamuoja vienas lyg ir rūpestis - Joninės. Kaip tenai? Kaip atgal? Velnias žino, bet jis taip pat žino, kad aš ten būsiu! Taip! Nesvarbu kaip nusiagusiu iki namų, ar nakvosiu pas Ariną, bet ten būsiu)))