Būt kažkuo.

Važiuoja nuostabiai graži mergina ir neišskirtinio grožio vaikinas.
Jie važiuoja Jo naujutelaičiu mersu iškylauti į gamtą, toli nuo miesto, miškely. Jie pravažiuoja maža kaimelį, kur šalia kelio į pravažiuojantį automobilį sustojo paspoksoti porą vaikų. Visi jie - iš neturtingų šeimų, apsirengę skurdžiai, purvini. Jų susižavėjusi žvilgsniai priverčia merginą susimąstyti:
- Šie visi berniukai svajoja ateityje turėti tokį automobilį, kaip mūsų... - taria Ji vaikinui.
- Ne,mažule, jie svajoja turėti tokią merginą kaip tu, ir tokį automobilį kaip mano. - tada jis pasilenkia ir įsisiurbia jai į lūpas.

Jis visada buvo egoistas. Jo EGO buvo aukščiau už viską. Jis kilęs iš labai turtingos šeimos. Jis visada turėjo viską, ko tik norėjo. Jis nesupranta tų vaikų, Jam ant jų nusispjaut. Jam rūpi Ji. Jis mano, kad Ji bus Jo, kad Ji yra ir buvo tik Jo. Kitaip ir negali būt, ar ne? Juk Jis - visų merginų svajonė. Taip Jis mano.
Tačiau Ji, Ji supranta tuos vaikus. Ji užaugo tarp tokių, Ji žino,ką jie jaučia. Kokį susižavėjimą... Juk Ji - viena iš jų. Ji išsižadėjo visko... Visko, kas jai buvo tai svarbu - meilės, šeimos, kūdikio, bet ji tapo JĄ. Ponia, kurią myli Jis. Ne, Ji niekada nepasakys, kad Jai visiškai nusispjaut ant Jo problemų, ant Jo ateities... Ji pasiekė savo tikslą - Ji išsikapstė iš to šūdo, kuriam maklinėjo vaikystėje. Ji buvo niekas,dabar tapo kažkuo,bet Ji visiškai nesijaučia laiminga.

Žmonės, ar mes galėtumėm aukoti viską, kas mum svarbu dėl materialinių vertybių? Dėl turtų, dėl aukso, dėl geresnio gyvenimo? Ji pasielgė, kaip manė geriau, tačiau DABAR, pasiekusi viską, jei galėtų daryti kitaip - Ji nieko nepakeistų. Ji - jau sugadintas žmogus, Ją pakerėjo pinigų galybė. Ar mes norime būt priklausomi nuo pinigų???