Būna, regis, pažįsti žmogų kaip nuluptą, o pasirodo, kad anaiptol.
O žmonės, kiek mes daug ko nematom! Kiek esam užsiciklinę vien tik ant savęs...
Juk net geriausio draugo nepažįstam... Kartais atrodo.
Šiandien, per ilgą, bemiegę naktį galvojau. Apie labai daug ką. Ir man šovė mintis - įsivaizduok, tu bendrauji labai axujennai gerai su žmogum. Jis tau begalo svarbus ir brangus. Tačiau,per trumpą minutę gyvenimas pradeda slysti iš po kojų - tu sužinai, kad jis koks narkomanas, ar su neblizgančia praeitim. Ką tu darytum? Pasakyk. Kodėl tu nusisuktum ir paliktum jį? Juk jis tavo geriausias draugas, tu jį mylėjai tokį, koks jis buvo, iki tol, kol sužinojai tiesą. Kodėl tu nesusimąstai, kad galbūt, jis tik tau vienam šią karčią tiesą pasakė? Gal, gal jis labai tavim pasitiki? Labiau nei savim...
O kiek kartų būna, kai tau taip atsitinka. Tu sužinai kažką apie žmogų, gryną, nešlifuotą faktą ir viskas. Bendravimas baigtas. Tu nesigylini, nebandai analizuoti, kodėl jis toks tapo, ar kodėl tai padarė. Todėl galiu teigti, kad žmogus iš savo gyvenimo išstūmia ne vieną, ir ne du jam labai brangius žmonės, o atėjus senatvei jie bando juos rasti... Bando galvoti, kas būtų jei būtų. Tas laikas ateina per vėlai, per vėlai mes suprantame savo klaidas.
Priimkime žmonės tokius, kokie jie yra. Būkim draugais - darykim juos laimingais! Padėkime jiems iškopti iš to mėšlo, kuriam jie yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą