Kaip aš norėčiau Jo nepažinoti.
Jo nematyti ir nesvajoti.
Kaip aš norėčiau dieną - naktį jo balso negirdėti,
Nejausti stipraus apkabinimo ir bučinuko į žandą...
Kaip aš norėčiau su juo neiti... Neiti mokyklon, namo, į klubą ar pasivaikščioti...
Kaip aš nenorėčiau žinoti Jo paslaptis...
Kaip norėčiau, kad Jis žinotų maniškes...
Kokia būčiau laiminga, jei Jis pats suprastų... Pats suprastų mane ir mano jausmus...
Kaip nenorėčiau girdėti kvailų blondinių šnekas mokykloje: "Ne, ji Jo geriausia draugė. Ji ne Jo skonio..."
Kaip norėčiau prieit, trentk tom kekšėm ir pabučiuot Jį...
Kaip norėčiau, kad Jis nebūtų toks žavingas...
Kaip norėčiau, kad Jis nestotų manęs gindi, nespaustų glėby, kai kažkas atsitinka...
Aš norėčiau, kad Jis nebūtų puolęs dėl manęs į tas nelemtas muštynes... Dabar jaučiuosi jam skolinga, bet ką aš galiu Jam duoti?
Ogi nieko.
Jis viską turi - merginą, geriausią draugą ir mane. Geriausią draugę. Jam daugiau nereikia nieko.
O Dieve, kodėl suteikei man tokią kančią??? Kodėl tiesiog negalėjai mano likimą sudeliot kitaip? Kodėl būtent Jis?