"Nebūna abipusės meilės. Visada kažkuris labai myli, o kitas naudojasi meile".
Tūkstantį kartų masčiau apie tai: "kas yra meilė?"
Velnias žino... Nežinau! Ar ji egzistuoja? Nežinau. Ar aš ją sutikau? Ne.
Bet... kodėl taip dažnai nutinka, kad vienas myli, o kitas ne? Juk tai taip nesąžininiga! Tai taip sudėtinga. Kaip ir tai, kad žmonės nesuspėja padaryti to, ką jie nori. Jie bijo būti nesuprasti, bijo nuvilti ar nusivilti. Būti įskaudinti. Kodėl jie nerizikuoja? Manau, kad geriau surizikuoti, bet bandyti, o ne norėti ir vėliau gailėtis. Rimtai.
Šį vakarą žiūrėjau nuostabų filmą : "laiškai butelyje". Jis privertė mane susimąstyti, privertė parašyti ir šį įrašą. Aš nežinau kodėl, bet kartais jaučiuosi labai gležna ir tokia... vieniša. Žinau, kad turiu draugų, žinau, kad turiu tėvus... Taip, tai nuostabu, bet kartais norisi kažko dar.
Taip, aš esu išranki. Aš tai pripažįstu ir dėja, taip yra. Širdžiai neįsakysi ką mylėti, o ko ne... Iš tikrųjų, aš daug kartų bandžiau. Bandžiau pamilti, bet neišėjo. Nėra tokios liepsnelės, kurį kutentų širdelę... O gal aš tiesiog per maža? Per jauna suprasti?
Hmm... Teks priprasti, kad gyvenimas yra sudetingas dalykas, kad žmonės ateina ir išeina palikę dalelę savo širdies, ir pasiėmę manosios... Teks priprasti, kad pasitikėti galime tik savimi. Tik pats sau esi geriausias draugas... ( ne, aš nenoriu pasakyti, kad nebūna kitų draugų - jie yra, tačiau pats sau - žmogus vistiek bus geresnis draugas. Jis pats save geriau pažinos)
Viena protinga moteris pasakė: "Nėra gyvenime teisybės, kaip ir nėra abipusės meilės, bet juk niekas nedraudžia tikėti stebuklas, o jie kartais išsipildo." Tikėkimės:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą