Ji norėjo sutikti tą,kuris vestu ją iš proto. Kuris norėtų jos visur ir visada. Kuris nestabdytų ir nesakytų: "sorry, tik ne čia, čia daug žmonių"
Ji norėjo,kad jis nusivestų ją į gražiausią miesto kampelį ir pasakytų: "o dabar užsimerk ir skrendam"...
Ji norėjo,kad jo nevaržytų jos padūkęs būdas ir sms vidury nakties, kurios turinys būtų: "po penkių minučių būsiu prie tavo namų! Einam pasižiūrėt į gęstančius dangoraižių akis..."
Ji norėjo,kad jam būtų nusispjaut,kad žmonės atsisuka, kai ji eidama gatve dainuoja...
Ji norėjo jaustis laisva!
Laisva dideliam mieste.
Laisva būdama su juo.
Ji norėjo,kad jis jos nevaržytų ir nebūtų rimtas.
Ji NORĖJO sugrąžinti vaikystę.
Kai buvo taip lengva ir gera.
///
Ji daug kartų suklupdavo, bet keldavosi... Keldavosi, nors būdavo žiauriai sudėtinga.
Ji prarado visas viltis, norus ir svajones... Ji tapo ta, kuri buvo tiesiog pilkos minios suminkdyta rožinė pelytė. Ji palaidojo savi viltis gyliai gyliai...
Galbūt, jei ji nebūtų norėjusi tada atitrųkti nuo tikrovės, galbūt tai nebūtų nutikę.
Galbūt,jei ji nebūtų norėjusi pasislėpti nuo pilkos minios, galbūt tada ji nesurastu.
Galbūt,jei ji nebūtų norėjusi...
Bet ji norėjo! Ji visada norėjo! Ji tik save apgaudinėjo!
///
Ir visi tie santykiai, tie nevykę ir tūkstančiai rožių, kurios ją žlugdė iš vidaus.
Ji daug kartų bandė, bandė rasti savo laimę. Motociklininkas pažabojo jos troškimą skristi, teisininikas - laisvę, menininkas - realybę,
valytojas/pensininkas/milijonierius/akrobatė/žurnalistas/daktaras/gėlininkė/kompiuteristas/pardavėjas - visi jie buvo jos gyvenimo dalimi. Paliko pėdsaką,kuris niekada neišsitrins. Ji juos savotiškai mylėjo, bet jie nepateisino jos lūkėsčių, todėl ji nusprendė likti viena.
///
Bet jos charizma pasiliko tą pati! Jos svajonės ir norai buvo per dideli ir jie norėjo ištrūkti, ie netūnoti ten,kur buvo įkišti! Jie norėjo būti realizuoti ir egzistuoti! Jie norėjo būt gyvi!
Jis galbūt, jos nepastebėtų, bet jo širdis sakė ką kitą.
///
Tada ji pasitraukė iš savo pasaulio, ji nėrė gylin į beviltišką ir pilką minios kasdienybę. Ji atsiribojo nuo visko,kas jai buvo taip svarbu... Ji net įtikino save,kad viskas yra kvaila. Viskas yra banalu. Ji yra kvaila. Jos viltys ir svajonės - kvaila. Ji mirė.
///
Bet taip manė ji. Ne jis. Lauko gėlė ir žodis: "labas, aš taip ilgai tavęs ieškojau..." Pakeitė jos gyvenimą. Pakietė ir jo gyvenimą.
Jie rado vienas kitą. Be ilgų kalbų. Be meilių ir seilių. Tiesiog taip turėjo kažkada atsitikti.
Juk net lotynai žinojo "post nubila Phoebus" - po darganos visada būna giedra.

Tad mielieji draugai, kad ir kaip būtų sunku - neliūdėkite, juk kažkam turi būti dar blogiau!:D